Liepos 13-osios vakarą Žemaitijos sostinėje, prie pernai iškilmingai atidengto paminklo Durbės mūšiui, paminėta žemaičiams reikšminga data. Durbės mūšio laimėjimas 1260 m. – vienas svarbiausių Lietuvos ir net visų Baltijos šalių įvykių istorijoje.
Anksčiau Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva Durbės mūšio minėjimai vykdavo prie Didžiosios žemaičių sienos, kur yra paminklinė lenta, skirta šiam reikšmingam įvykiui atminti. Šiemet šventiškai nusiteikę žemaičiai ir lietuviai jau rinkosi Durbės skvere. Visus pasitiko ir pasveikino Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacius. Jis džiaugėsi, kad žemaičiai šventės paminėti susirinko gerokai gausiau: „Unkščiau Dorbis mūši deina pri Žemaitiu seinos miniedavuom gal aštūni, vuo šimet esam gerukā daugiau. Anumet jukaudavau, ka sosėrenkam teik, keik gīvu neprieteliu lėka po Dorbis mūši… “
Iškilmingą žemaitukų žirgų eiseną aplink Durbės mūšiui skirtą paminklą surengė Lietuvos raitieji skautai (VšĮ „Raitija“ prezidentas ir Lietuvos raitųjų skautų vadovas Liudas Augaitis iš Kretingos rajono).
„Mums Telšiūsi rek tuoki žmuogaus, katrus vuos na iš Kretingā kartu so savėškes atjouji so nakvīniems, šinakti par lītu lauki meiguojė i lėks nakvuoti Telšiūsi“, – kalbėjo A. Dacius.
L. Augaitis yra ne tik giluminės etnokultūros žinovas ir puikus senųjų liaudies dainų atlikėjas, bet ir senovinės lietuviškos žemaitukų veislės žirgų augintojas ir populiarintojas.
Sveikinimo kalbą susirinkusiems sakė Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius, Broniaus Morkevičiaus eilėraštį „Žemaičiai“ skaitė Marijus Čekavičius, ūkininkas iš Kražių, švente džiaugėsi Durbės mūšio paminklo idėją įgyvendinęs architektas profesorius Algirdas Žebrauskas. „Pats svarbiausias dalykas yra tai, kad žmonės nenori pamiršti savo istorijos ir šaknų. Nenoras pamiršti labai gerai atsispindi paminkle. Žmonės po kruopelę sunešė, todėl visiems tariu ačiū. O už pergalę Durbės mūšyje turi dėkoti ne tik žemaičiai žemaičiams, lietuviai žemaičiams, bet, drįsiu pasakyti, ir latviai, ir estai, ir net rusai. Penkiasdešimt kartų gyveno nuolatiniame kare, kad išsaugotų savo tapatybę, kalbą ir kultūrą. Būkime verti to prisiminimo!“ – kalbėjo A. Žebrauskas.
Pasveikinti žemaičių atvyko Telšių rajono savivaldybės vicemeras Kęstutis Gusarovas. Jis dviem žemaitiškiausioms Jūratės ir Kęstučio Beržinių bei Linos ir Andriaus Servų šeimoms įteikė dovanų – Žemaitijos simbolį – vėliavą.
Tokia pat dovana perduota ir miesto seniūnui Kaziui Lečkauskui. Tik jam teko nuryti ir subtilios pamokėlės piliulę. A. Dacius sakė: „Telšiuse gīven veins natortings žmuogus. Uns ī miesta seniūns. Istuoriji tuoki: pri 3 īvažiavėmu i Žemaitėjės suostėni bova iškeltas 3 žemaitiu vieliavas. Veina kažikas pasijiemi, matīt, labā reikoejė. Seniūns kituos ī veita napakabėna, saki, biedns eso, natoru už kon naujuos nopėrktė. Ta šindein Žemaitiu kultūras draugėjė seniūnou dovenuo vieliava.“ Seniūnas, pasveikinęs susirinkusiuosius su švente, vėl pasiguodė, kad kažkas pavogė ne vieną, o dvi vėliavas, bet dabar jau ieškosiąs pinigų vėliavai nupirkti. Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas pastebėjo, kad žemaičiai nevagia – jie pasiima, nes labai labai reikia. Ir kad daugiau K. Lečkauskas nesakytų, kad mūsų žmonės vagia, A. Dacius seniūnui įteikė dar vieną vėliavą. Taigi, seniūnui šventė išties buvo naudinga: ir žemaitišką pamoką gavo, ir net dvi vėliavas parsinešė!..
Ypač svarbų dokumentą – Žemaičio pasą – bei Ingos Baranauskienės išleistą knygą apie Durbės mūšį A. Dacius įteikė Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadui Juliui Svirušiui. Knygos apie Durbės mūšį įteiktos žemaičiams: Telšių rajono savivaldybės Tarybos nariui Algirdui Bacevičiui, kolekcininkui Vytautui Kybartui ir bene amžiumi vyriausiam minėjimo dalyviui Vincui Abelkiui.
Už Žemaitiją ir mylimą Lietuvą dukart garsiai, su trenksmu nuaidėjo patrankų šūviai, o visą vakarą tradicinę liaudies muziką grojoTelšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Čiučiuruks“. Atsisveikindamas A. Dacius žemaitiškai juokaudamas pabrėžė: „Sosėtėksam kitas metas: ton pati deina, ton pati valonda, žėnuokėt vėsė, ka daugiau nabreikietom primintė.“
Parengta pagal Telšių kultūros centro inf.
Loading ...
