Viktorija Daujotytė: „Telšiai man – ryškiausias, kartais ir švytintis taškas Žemaitijoje“

Pažintis su literatūrologe, „Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016“ literatūros ambasadore Viktorija Daujotyte-Pakeriene – kol kas tik virtuali, tačiau įsimintina. Jau vien iš jos rašomų tekstų jaučiama šiluma, nuoširdumas, erudicija. Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos atidarymas – didi šventė, tad šia proga be ambasadorės žodžio – nė krust. Lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė profesorė emeritė – ypač svarbi asmenybė Telšių kraštui.
Donata KAZLAUSKIENĖ
– Susipažinkime. Kas Jus sieja su Telšiais?
– Esu kilusi iš Telšių krašto, rajono, teritorijos ar erdvės, nors ir iš paties pakraštėlio: paeini keluku, ir jau Kelmės rajonas. Gimusi Užgiriuose, augusi prie Girgždūtės piliakalnio – ir kaimas Pagirgždūčio. Vis kamuoja ir rūpestis, neapleidžiantis, kaip taip galėjo atsitikti, kad tas mūsų kalnas pusiau privatus ir kad dėl to netvarkomas, varganų varganiausias, ką ir lyginti su seserimis Šatrija ar Sprūde, juolab su broleliu Medvėgaliu. Seniai ten nebesu, o rūpi ir rūpi.
Mažos savęs neatsimenu, kai jau atsimenu, esu didelė, nes moku kalbėti ir galiu per Sekmines užkopti ant kalno, o ant jo viršūnės lygu, gražu. Ir Telšiai matytis, ne tik Varniai. Ir mūsų namai su aukštais klevais. Skaityti pradėjau nuo laikraščių, kuriais buvo išlipinta mano babūnėlės kuknė, – tai Užgiriuose, mamos tėviškėje. Kai išmoksti skaityti, tai literatūra ir prasideda. Neužmirštu, kad mano pradžia su Giria, su Girgždūtės kalnu, su dideliais vandenimis – Pavandenė, kur baigiau vidurinę mokyklą. Toliau jau Vilnius, universitetas, bibliotekos. Su savo būsimu vyru Antanu Pakeriu, kalbininku, pasimatydavome dabartinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
– Kokios mintys aplanko prisiminus Žemaitijos sostinę?
– Telšiai man – ryškiausias, kartais ir švytintis taškas Žemaitijoje. Tais metais, kai baigiau vidurinę, Varnių rajonas buvo prijungtas prie Telšių, metus dirbau Nevardėnų septynmetėje mokykloje, tad visi reikalai, susirinkimai jau būdavo rajono centre. Man Telšių vaizdas tada ir susidarė. Pamėgau kelią iš Varnių į Telšius. Patyriau stiprų asmeninį išgyvenimą – per moksleivių žiemos atostogas atvažiavau į kažkokią mokytojų konferenciją, neįdomu buvo, negyva, ėjau palei Žemaitės vidurinę, o ten toks plakatas: „Sveikiname literatų sąskrydžio dalyvius“. Supratau, kad norėčiau ten būti, gal tada ir apsisprendžiau dėl savo ateities, nors dar ir sukau aplinkkeliu.
Kai ieškau atminty ko šviesaus, prisimenu grįžimą iš Vilniaus traukiniu į Telšius po stojamųjų egzaminų į Vilniaus universitetą. Traukinys atvažiuodavo labai anksti, gal tik po penkių. Tekant saulei, stovėjau prie lango, artėjo Telšiai, jau priemiesčiai, rasa ant žolės, karvės. Rūke miestas, katedros bokštai, kilimo jutimas. Buvo daug gerumo, šviesos, vilčių.
Dabar suvokiu Telšius ir kaip seną kultūros miestą, žemaičių vyskupo sosto vietą, visad pagalvoju, kokia svarbi yra Žemaitės gimnazija, kiek garbių žmonių ją baigė. Telšių Žemaitės dramos teatras, sugebėjęs atkreipti į save dėmesį netikėtai kūrybinga Žemaitės interpretacija, Žemaičių muziejus „Alka“, kurio pradžią žymi grynos, švarios dvasios intencijos. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas ir greta tiek jaunų, kūrybingų žmonių. Telšiai turi savų dailininkų, ir tai matyti kiekviename žingsnyje. Laukiu paminklo Vytautui Mačerniui. Prisimenu suskaudintą Vytauto Stulpino balsą telefono ragelyje – bus. Man, aišku, patinka Telšių žemaitiškosios spalvos, ženklai, kaip gali nepatikti tai, kas sava. Telšiai turi gilų istorijos pojūtį, lyg būtų išlaikę ir senovinį žemaičių (ir kuršių) karingumą. Durbės mūšio atminimas tą parodo, bet ne tik. Gerai, neturime būti lepšiai, stipresniems tik korektiškai pritariantys, nusileidžiantys.
– Telšiams tapus Lietuvos kultūros sostine, Jus pakvietė tapti literatūros ambasadore. Kaip ilgai svarstėte priimti šį pasiūlymą? Ką tai Jums reiškia?
– Džiaugiausi Telšių ambicija tapti Lietuvos kultūros sostine. Į tą ambasadorystę rimtai nežiūrėjau, juk žinojau, kad viską padaryti turės patys telšiškiai. Nenorėjau komplikuoti; atsisakymai juk yra ir pasibranginimai. Suprantu, kad man tai garbė, garbė iš savųjų yra itin aukšta. Tik gaila, kad padėti mažai kuo galiu. Bet juk viskas vyksta gerai, bent man taip atrodo.
– Bibliotekos, literatūra, rašymas ir Jūs. Paieškokime sąsajų.
– Esu bibliotekų augintinė. Mano pirmoji biblioteka – mažas kambarėlis Nevardėnų kultūros namuose, kelios lentynėlės pokario knygų, kurias uoliai skaičiau. Gaila man tos mergaitės, jautusios knygų badą. Antroji biblioteka jau Pavandenėje, buvusioje špitolėje, žinau, kad ten dabar nauja biblioteka, tik jos dar nemačiau. Labai man svarbi buvo mokyklos biblioteka senojoje klebonijoje, ten man buvo leista skaityti iki išnaktų. Buvusi Respublikinė, dabar Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje man buvo tapusi beveik namais, kai rašiau disertaciją, čia patyriau nuoširdžią bibliotekininkų globą. Ir Vilniaus universiteto Mokslinė biblioteka, jos senosios salės, fondai. Dabar mokausi modernumo naujojoje universiteto bibliotekoje Saulėtekio alėjoje, prie pat savo namų, naudojuosi Laisvalaikio skaitykla…
Peršoksiu į klausimą apie gyvenimą su literatūra ir pasakysiu, kad tai tikrai įdomus gyvenimas. Na, iš tiesų įdomus gyvenimas yra ir sunkus gyvenimas. Biblioteka ir literatūra – aiški sąsaja. Literatūra – tai knygos. Laimė, knygas ne tik rašau, bet ir skaitau. Tebeskaitau. Skaitomos knygos tikrina rašomas. Negalėčiau trumpai pasakyti, apie ką tos mano knygos. Gana įvairios. Manau, kad apie literatūrą, apie rašytojus mąstyti man tebėra svarbiausia. Kartais pati savęs paklausiu, kaip atsitiko, kad tiek kartų svarstei Žemaitę, tiek kartų prie jos grįžai, o atskiros knygos neparašei. Neparašiau. Ir kodėl apie kitus – ne vieną? Kas verčia grįžti? Kas verčia grįžti prie Jurgio Baltrušaičio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus? Norėčiau dar užbaigti knygą apie Romualdą Granauską. Taigi – užbaigti. Galėčiau ir pasakyti, kad pradėti nesunku, lyg pagauna kokia srovė, ima nešti. Sunkiausia yra užbaigti, visą svorį jau reikia nešti pačiai. Bet Jūsų sakinį užbaigti nesunku: „Kai rašau, aš esu visai viena.“ Sunku rašyti tai, ko nenori rašyti, o rašai.
– Akivaizdu, kad mieliau renkatės poeziją, bet ne prozą. Kodėl?
– Vengiu sakyti, kad rašau poeziją. Bet negalėčiau pasakyti, kad nerašau proza. Man patinka sakiniai. Patinka perskaityti gražų sakinį. Kartais bandau jį ir užrašyti, jei suskamba, jei pasigirsta.
– Tikiu, kad žemaičių „dūšią“ paglostytų Jūsų pasakymas, jog, žinodama, kad žemaičių tarmė yra ne kalba, vis tik tvirtinate rašanti ne tarme, o kalba. Ką Jums reiškia kūryba žemaitiškai?
– Tarmė – dialektologijos, kalbotyros terminas. Nesu jo iš žmonių girdėjusi. Kalbame kalba, kalba ja kalbantiems visada pakankama. Iki aštuoniolikos kalbėjau tik žemaitiškai, tik pamokos mokykloje, bet ir tai tik iš dalies. Pirminis mano pasaulio vaizdas susiformavo iš žemaičių sakinių, žodžių, iš senųjų dainų-giesmių, iš kalnų, iš Valančiaus Kantičkų. Tie bandymai rašyti žemaitiškai man yra ir grįžimas į savo pirminį pasaulėvaizdį, susitikimai su tuo, ko seniai nebėra. Ir su tais, kurių balsus tebegirdžiu. Nesu pirma, bandanti dar pasinerti į žemaitiškosios prigimties vandenis, tikiu, kad ir ne paskutinė. Stasys Anglickis, išleidęs „Žemaičius“, davė mums didelę pamoką. Jau greit šimtas metų tai pamokai, laikas ją pakartoti ir pasikartoti.
– Telšių Karolinos Praniauskaitės biblioteka išgyvena renesansą. Ko palinkėtumėte skaitytojams, bibliotekos darbuotojams?
– Galvoju ir galvoju ir neturiu kaip pasitikrinti – ar gali taip būti, kad esu buvusi didžiausioje Telšių bibliotekoje, kai jai buvo suteiktas Karolinos Praniauskaitės vardas? Galėjo taip būti, nes Karolina Praniauskaitė budi mano sąmonėje nuo pat literatūrinės veiklos pradžios. Atsakyčiau pagal Ievą Simonaitytę, jei galvoju, kad buvau, tai ir būsiu buvusi. Ir kad kaip tik tada mačiau artimų žmonių, kurių vėliau nebesutikau. Kur mano mintis pasisuko? Kad su Biblioteka mus gali sieti ne tik kokie dalykiniai, bet vidiniai, asmeniniai saitai. Karolina Praniauskaitė mūsų kultūroje ženklina susitikimą. Ji pirmoji susitiko su jaunu Antanu Baranausku, pamatė jo kūrybingą sielą, pakreipė jo likimą. Tegul ir atsinaujinusioje Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje įvyksta susitikimų, kurių žmogus negali užmiršti, nuolat prie jų grįžta, gauna jėgų dirbti, gyventi.
– Ačiū už pokalbį!