Direktorius palieka Žemaitės dramos teatrą ir grįžta namo – į Palangą

„Pasitraukimą iš Žemaitės dramos teatro direktoriaus pareigų nevertinu nei kaip didelio džiaugsmo, nei kaip liūdesio – priimu tai kaip neišvengiamą faktą. Likimas mus visaip išbando, kai randame patrauklesnes galimybes, link ten ir einame…“ – sakė Žemaitės dramos teatro direktoriumi paskutines dienas dirbantis Artūras Butkus.
Devynerius darbo metus atidavęs teatrui, A. Butkus Telšius iškeičia į gimtąją Palangą. „Palanga yra mano namai, aš visada turėjau viduje tikslą ten sugrįžti“, – tvirtino jis.
Aurelija SERVIENĖ
A. Butkus: „Palanga yra mano namai“
Žemaitės dramos teatre A. Butkus išdirbo devynerius metus, kitais metais būtų pasibaigusi antroji jo kadencija.
Nuo birželio 2 d. vyras pradeda dirbti Palangos kultūros ir jaunimo centro direktoriumi. „Sritis panaši, tad niekas mano darbiniame gyvenime lyg ir nesikeičia. Veiklos principai išlieka tie patys. Palanga yra mano namai, aš visada turėjau viduje tikslą ten sugrįžti, o kad taip viskas susiklostė būtent dabar („Kultūros sostinės“ projektas, Kultūros skyriaus kaita), man pačiam netikėtas sutapimas“, – kalbėjo jis.
Laimėtas darbo konkursas Palangoje, kaip teigė vyriškis, – daugiau asmeniškas pasiekimas ir laimėjimas, bet ne protestas prieš kultūros politiką Telšiuose ar valdžios požiūrį į kultūrą.
Dirbo teisingai
A. Butkus apgailestavo paliekantis 9 metų įdirbį, tačiau atsisveikindamas su direktoriaus kėde neslėpė nuostabos dėl skeptikų, kurie, kaip pats sakė, džiūgauja jo apsisprendimu išeiti: „Žinau, kad tokių žmonių tikrai yra. Kai tik pradėjau dirbti, iki šiol atsimenu vieną komentarą apie save: „Aktorius jis gal ir neblogas, bet labai prastas administratorius.“ Tuomet jautriai sureagavau, daug analizavau, mąsčiau, kaip tobulinti administracinius gebėjimus, kaip organizuoti darbą, kad sistema veiktų sklandžiai. Anonimo paliktas komentaras, lyg koks prisiminimas, mane lydėjo visus darbo metus ir neleido pamiršti, kad nevalia užmigti ant laurų, kad reikia nuolat tobulėti.“
Nepaisydamas piktų replikų, direktorius didžiuojasi Žemaitės dramos teatru, čia sukurtais įvairių Lietuvos režisierių spektakliais, aukštai vertintais ne tik rajono, bet ir respublikos mastu, – gausybė laimėjimų, padėkos raštų įrodo, jog dirbta teisingai.
„Išeidamas palieku veikiantį mechanizmą: atvežamus ir naujai statomus spektaklius (gal ne taip intensyviai, kaip norėtųsi), užmegztą dialogą su Savivaldybės administracija, išlaikytą orų bendradarbiavimą su Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga ir Lietuvos liaudies kultūros centru. Telšiškiai tikrai pajuto, kad teatras Telšiuose yra. Stengėmės neatsilikti nuo respublikinių tendencijų. Žiūrovai gausiai mus lankė, o man tai ir yra įvertinimas, kad dirbta gera linkme“, – pasakojo pašnekovas.
A. Butkus džiaugiasi teatro kolektyvu: „Mes buvome darni komanda – jei kartu šlovę prisiimdavome, tad kartu ir nesėkmes atlaikydavome. Tai gyvas ir jautrus organizmas, kuriam esu dėkingas: nuo aktorių, dirbančių savanoriškais pagrindais, iki teatro darbuotojų.“
Teatro direktoriui ne kartą teko vaidinti Žemaitės dramos teatro scenoje, sėkmingus vaidmenis jis sukūrė spektakliuose: „Žaldokynė“ (rež. J. Buziliauskas), „Pinigėliai“ (rež. J. Buziliauskas), „Interviu“ (rež. A. Banytė), „Penelopė“ (rež. L. Pocevičienė), „Trys mylimos“ (rež. J. Buziliauskas) ir kt.
Pašnekovas prisipažino, kad per devynerius darbo metus jam nepavyko įgyvendinti kai kurių teatro uždavinių. „Visada diplomatiškai stengiausi įrodyti, jog teatrui būtina turėti etatinius aktorius. Tačiau tai nėra paprastai įgyvendinama užduotis. Žiūrint į kultūros politiką Lietuvoje, kaip sparčiai yra brukama mintis steigti įvairias VšĮ ir raginama patiems užsidirbti pinigus, ši idėja kada nors įgaus pagreitį, o jau tada ir mūsų teatras neturės pasirinkimo: privalės pats save išsilaikyti arba įeiti į kultūros centro sudėtį. Gerai tai ar blogai – parodys laikas. Tokių, kaip mūsų teatras, Lietuvoje yra 5 – Savivaldybės išlaikomas, savarankiškas teatras“, – įžvalgomis dalijosi vyras.
Mainėsi valdžios
A. Butkui dirbant teatre, ne kartą mainėsi valdžios, keitėsi politikai, tačiau tai jo darbui įtakos niekada neturėję.
„Per 9 metus vien Kultūros skyrius reorganizavosi 3 kartus. Aišku, tokie pokyčiai išbalansuoja. Mes lyg ir esame įpratę klausytis, kokią kryptį nurodo Kultūros skyrius, laukiame nurodymų, bet dirbdamas turi suprasti, kas kam ir kada turi diriguoti. Turi perprasti, kokios tavo užduotys, o kokios atsakomybės Savivaldybėje dirbančių atsakingų vadovų, turi suprasti, kad niekas nepasakys, kaip reikia daryti, ir kai tai perpranti, tik tada ateina sėkmė, atsiranda konstruktyvus dialogas. Kūryba priklauso menininkams, o ne politikams“, – atvirai kalbėjo direktorius.
Pašnekovas prisipažino, kad nėra lengva išeiti iš savo komforto zonos, kurią per tiek metų buvo susikūręs. Bet vyras tikino: „Norisi tikėti, kad palieku įstaigą tvarkingą, solidarią, neturinčią ypatingų ydų. Tad linkiu jai didžiulės sėkmės. O tuo pačiu dėkoju teatro ištikimiausiems rėmėjams ir žiūrovams, nes Jūsų dėmesys teatrui – didžiausias įvertinimas ir būties tikslas. Ačiū.“