Telšiai oficialia Lietuvos kultūros sostine tapo pernai gruodžio mėnesį perėmę šį titulą iš Žagarės. Lietuvos kultūros sostinės vardą simbolizuojantis gintarinis medis iškilmingai įteiktas mūsų rajono vadovams. Taigi, praėjo keturi mėnesiai, tačiau kultūros pumpurai ant minėto medžio sprogti pradėjo tik dabar.
Pirmadienį Telšių rajono savivaldybės Baltojoje salėje vyko spaudos konferencija, skirta „Telšių – 2016 metų Lietuvos kultūros sostinės“ pirmajam renginiui „Sugrįžimai“ pristatyti. Kuo pradžiugins organizatoriai telšiškius ir miesto svečius šiandien vakare vyksiančio renginio metu – skaitykite straipsnyje „Balandžio 15 d. visi sugrįžta į Telšius…“
Šioje publikacijoje skaitytojams norime papasakoti apie puodus, kuriuose organizatoriai verda „Telšių – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinės“ renginius.
Antanas NEKRAŠIUS
„Vežikai“
Spaudos konferencijoje dalyvavo Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, „Telšių – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinės“ vyr. režisierė Laimutė Pocevičienė, Telšių kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Linas Ulkštinas, kultūros centro archyvarė Sigita Gailiuvienė, neseniai įdarbinti Telšių Žemaitės dramos teatro viešųjų ryšių specialistai Donata Kazlauskienė ir Laurynas Normantas bei Telšių rajono savivaldybės mero patarėja Eva Stonkevičienė. Šiuos asmenis spaudos konferencijos metu meras P. Kuizinas pristatė kaip „vežikus“, kurie projektą „Telšiai – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinė“ „veža idėjomis, mintimis bei konkrečiais darbais“.
„Šie žmonės atspindi tą dvasią, kuria mes gyvensime visus metus“, – spaudos konferencijoje kalbėjo meras.
„Atidarymo dar nebuvo, o jau darbų nuveiktos krūvos, – spaudos konferencijos metu sakė L. Ulkštinas. – Yra ir problemų – nėra viskas gerai, lengva ir gražu. Bet problemos mus užgrūdins ir tapsime gražesni, stipresni ir pasiruošę kitiems iššūkiams.“
Atidarymo renginio matematika: kas nespės, tas nespės…
Vienas iš didesnių iššūkių – šiandien Telšių ARENOJE vyksiantis Kultūros sostinės atidarymo renginys „Sugrįžimai“. Spaudos konferencijoje organizatoriai žadėjo, kad ARENA, kurioje niekas nesiryžta net sportuoti, bus praktiškai „paversta koncertų sale“. Joje tilps per 1 000 žiūrovų, ypatingiems svečiams – Kultūros sostinės ambasadoriams – bus pastatyti staliukai, o palubėse skraidantys balandžiai, kurie žiūrovams gali „padovanoti“ ženkliukus nuo savęs, trankia muzika bus išprašyti lauk. Viskas puiku, tačiau yra vienas „bet“: jeigu į renginį atvyks daugiau žmonių, nei ARENOJE telpa? Tokiu atveju, anot organizatorių, bus taikoma paprasta matematika: kas nespės, tas nespės… Netilpusiems į ARENĄ telšiškiams ir miesto svečiams renginio neketinama transliuoti lauke – esą įrengti lauko transliaciją nebuvo galimybės, nes nėra pinigų. „Labai dideli kaštai, tad to leisti sau negalime“, – tvirtino L. Ulkštinas.
„Telšių ŽINIŲ“ duomenimis, pavyzdžiui, Žemaitijos televizija (panašios apimties renginiui) LED ekraną nuomoja ir užtikrina transliaciją lauke už 500 Eur.
Geležinė logika: Petras samdo Joną, kad Jonas nusamdytų Petrą
„Padaryti gerą renginį – vienas dalykas, kad sužinotų apie jį – kitas dalykas“, – šie žodžiai spaudos konferencijos metu nuskambėjo iš mero P. Kuizino lūpų.
Tam, kad žinia apie šiemet vyksiančius renginius Žemaitijos sostinėje pasiektų kuo daugiau žmonių, Telšių kultūros centras sudarė sutartį su Klaipėdoje registruota VšĮ „Lietuviškos šventės“. Ši įstaiga už 2 500 Eur įsipareigojo parengti „Telšių – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinės“ viešinimo strategiją bei viešinimo planą, suburti kompetentingą viešinimo komandą, ją apmokyti, parengti pasiūlymus rėmėjams, tarpininkauti pasirašant bendradarbiavimo, rėmimo sutartis, derybose. Ir visa tai žadėjo atlikti iki balandžio 30 d. Taigi, renginiai prasideda, o viešinimo strategijos vis dar nėra.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad ta VšĮ „Lietuviškos šventės“ suburta kompetentinga viešinimo komanda – tai Telšių kultūros įstaigose bei Savivaldybėje dirbantys asmenys: Žemaitės dramos teatro viešųjų ryšių specialistai L. Normantas ir D. Kazlauskienė, Telšių kultūros centro archyvarė (oficiali „Telšių – Lietuvos kultūros sostinės“ renginių fotografė!) S. Gailiuvienė, Telšių kultūros centro dailininkė-scenografė Aušra Misiūrienė, Telšių rajono savivaldybės administracijos vyr. kompiuterinio tinklo specialistė Audronė Barkė.
Klausimas: kam reikėjo tarpininkų iš Klaipėdos, kad prie vieno stalo susodintų telšiškius specialistus, kurie ir taip galėjo prie jo susėsti, parengti viešinimo strategiją, veiksmų planą ir sutaupyti biudžeto pinigus?! Dabar išleista 2 500 Eur, kuriuos buvo galima panaudoti, tarkime, jau minėtai renginio „Sugrįžimai“ transliacijai lauke įrengti. Dar geriau – už tą sumą būtų buvę galima transliuoti lauke netgi 5 Kultūros sostinės renginius!
Skaitytojams primename, kad konsultantai buvo samdomi ir būsimų Kultūros sostinės renginių grafikui sudaryti.
Telšiams – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinei – diriguoja tarpininkai
Comments 7
Parašykite komentarą
Video rekomendacijos:
Taip pat skaitykite:
Loading ...
afera ant aferos. vot tau i kultūra. oi ne kultūros čia sostinė, o chaltūros
nu jo, tikrai profesionali komanda, laukiame rezultatų. Vienas jau aiškus: minia į renginį susiruošusių žmonių ir likusių už durų, viduje arenoje beprotiškas šaltis ir nuolat šaltą orą į vidų pučiantis ventiliatorius. Šį renginį gelbėjo tik Stasiulis su Narmontaite. Sakoma, kad yra žmonių, kuriems viskas negerai. Bet rengiant tokius renginius reikia pagalvoti ir apie jų dalyvius, nes kitaip, kam juos tada ir rengti, nebent savo malonui ir pliusukui padėti
O man įdomu, kada kultūros sostinėje bus sutvarkytas garsusis liftas bei pagaliau atidaryta biblioteka?
Jei tai vyktų statybų sektoriuje būtų normalu ir vadintusi „subranga”, bet kultūroje jau „afera”. Manau klausimas tik kokiais būdais atsiranda tokie paslaugų teikėjai ir kaip nustatyta paslaugos kaina. Greičiausiai, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. 🙂
taip svente sau,tik ne runkeliams
Wow, thanks, Sean! It was great meeting you at HeroesCon and I hope to catch up with you in San Diego. And congrats on the Spiderman Animated gig. You’re bl2w#n&i8o17; up!
Jurgi tai kaip geriau, kai padaro renginį (išleidžia pinigus) ir tuščia salė ar, kad paklausa perauga galimybes talpinti žmonės? Aš manau žmonių minia tik byloją apie gerą renginio koncepciją ir puikią reklamą. Renginys buvo skirtas kokiam tūkstančiui su biškiu žiūrovų – tiek jų tą renginį ir pamatė. (Nors manau, kad pamatė šiek tiek daugiau nei buvo planuota). Kas dėl tų kurie nepateko… tenka apgailestauti bet taip būna (nes begalybė egzistuoja tik teorijoje, na ir dar kokiose matematinėse prielaidose) Ir man taip yra buvę viena kart Makimoje (pavadinimas pakeistas nenorint reklamuoti prekės ženklų). Buvo plačiai išreklamuota (net per TV) jog bus akcija lašišai ir primesk atvažiuoju (sukoriau 2,6 km) ir tos lašišos NĖR… Velniškai supykau galvoju gal imti ir skanduoti kaip tie žmonės prie arenos, kad gėda, gėda kur lašiša… Bet supratau, jog ne Makimos ir netgi ne lašišos kaltė, kad jos nebėra, taip tiesiog įvyko ir aš nebuvau tas kuriam atiteko paskutinis uodegos galas. Tada pagalvojau: kokie prasti pardavėjai ir vadybininkai juk galėjo parašyti, kad lašišų skaičius ribotas (o dar geriau parašyti, jog žuvies yra tik 200 štuku) tada būtume tikrai išvengę nemalonumų… Bet kaip žinoti važiuojant mašina į parduotuvę, kad aš būsiu 199-asis ar 201-asis… gausiu ar negausiu tos nelemtos žuvies. Vėliau imu svarstyti juk galėjo atsivežti daaauuuug, kad užtektu visiems (bet kur tiek sutalpinti?? (čia aliuzija į arenos ribotas galimybes talpinti) ir vėl pagavau save (juk nesu toks kvailas, kad galvočiau, jog tos žuvies yra atvežti 3 milijonai kurių užtektu visiems minimiems M. Mikutavičiaus dainoje)… tada pasijuntu pasimetęs… Kaip tūlas lietuvis noriu ant kažko išlieti pykti (juk NEBEGAVAU ŽUVIES) pasigaunu pardavėją ir pakeltu tonu išpyškinu kodėl nebegavau prekės kurios nusipirkti jie mane čionai kvietė?? Pardavėja nusišypsojo ir pasakė: labai apgailestauju, visą žuvį išpardavėme (labai pirko nes akcija ir t.t.). Matydamas, jog į mane įtartinai žiūri apsauga ir kad piktumu nieko nepasieksiu nutariau keisti taktika… Ėmiau prašyti, kad duotu vieną žuvį, sakau tik vieną, tik man, niekas nesužinos (pažadėjau niekam nesakyti)… Pardavėja nustačiusi nesuprantančią veido išraišką sako: juk sakiau, kad nebėra žuvies ir dar karta atsiprašiusi dėl nepatogumų paminėjo kitas prekes kurioms šiandien yra akcija. Po truputi ėmiau suvokti, jog pyktis vėl ima tvinkčioti į galvą ir supratęs, kad jei neišsirėksiu dabar tai vėliau tas pyktis pavirs kokia bjauria votimi ant žando todėl pakeltu tonu išrėžiu: tai ką brangioji reikėjo tokio padaryti, kad nusipelnyti tos žuvies ??? KĄ ? Atsakyk, kodėl vieni išrinktieji gavo ta nelemtą žuvį, o aš negavau (juk aš paprastas sąžiningas pilietis, moku mokesčius ir t.t. tai turėjau gauti)… Kad atrodyčiau solidžiau ėmiau grasinti visokiais teismais ir pareiškimais ir kone atleidau ją iš darbo… Galiausiai išrėžiau: tai ko darote akcijas, jei žmogus iš tiek toli atvykęs (kad sustiprinti poziciją nutariau sumeluoti jog keliavau 20 km) turi stovėti čia ir kone maldauti tos žuvies??? Jos atsakymas buvo itin nuspėjamas ir logiškas: kad žmonės nusipirktu pigiau žuvies… tai ką aš ne žmogus (nenuleidžiu tono)?? Žinai ką? Nenustygau vietoje ir rėžiau į akis: išvis nedarykit akcijų jei aš negaliu gauti tos žuvies… Pardavinėkit įprasta kaina, tada ir nepuls visi taip… (o gal ir man pačiam tos žuvies ne taip norėsis). Vėl gi gaunu atsakymą, jog nors aš ir negavau žuvies tačiau kiti žmonės gavo ir liko patenkinti… Bet kas man iš to AŠ TAIGI BE ŽUVIES… Ir vėl išgirstu ramų balsą, jog šaukdamas nieko neišspręsiu, nes žuvies nebėra… Pasakiau, jog gyvenime čia nebesilankysiu, pridūriau, jog dėl tokios neišprususios, žemo intelekto ir bjauraus charakterio pardavėjos makimos pardavimai žiauriai sumažės ir galiausiai ji visai bankrutuos ir dar pasakiau jog jų maža automobilių aikštelė ir kad einant pro duris traukia skersvėjis, ir kad nusitrintu užrašą nuo nugaros „Klauskite aš galiu padėti”… mečiau krepšelį ant žemės ir patraukiau link išėjimo tada atsiminiau: jei grįšiu namo be pieno sulauksiu keleto nemalonių žodelių iš brangiosios… Staigiu judesiu apsisukau priėjau prie pardavėjos ir sušukęs: tai ką nori kad dar ir be pieno namo grįžčiau??? NESULAUKSI… Pasiėmiau pakelį pieno ir išdidžiai nuėjau prie kasos, susimokėjau už pieną, dar nusipirkau šokoladuką (juk nusipelniau tiek sudeginau kalorijų per tą durnę)… Tiesa reikia pasakyti, kad eidamas link durų pasiėmiau reklaminį lankstinuką (norėjau pažiūrėt kokios akcijos ir kada bus…) važiuojant namo pyktis vis tebekunkuliavo, bet vis galvojau ar tikrai kalta makima, o gal aš ne viską padariau, ne apie viską pagalvojau… ir gal ne pardavėja neišprususi, o aš nepraustaburnis, nevaldantis emocijų ir žodžių, bet juk logiška (prigimtis nepaleidžia) VISAD KALTI KITI ;). Padaro akcija – greitai nebelieka prekių, nedaro akcijų – viskas velniškai brangu, atveža šviežios žuvies, bet kažkodėl būtent tada užsimanai rūkytos sprandinės (kuriai akcija buvo praeitą savaitę, o dabar jau pilna kaina)… Sumuštinio dėsnis ar kaip pavadint?… Pasikapsčiau atmintyje ir prisiminiau, kaip džiaugiausi nusipirkęs paskutinę velniškai pigią šaldytą antį (ir dar nugirdau porelę besišnekučiuojančią, jog jau nebėra tų pigių šaldytų paukščių) pasidžiaugiau tyliai, kad aš, o ne jie tie laimingieji… Atsiminiau kaip didžiavausi savimi kai stovėjau autobuso stotelėje po stogu su keliais laimingaisiais, o visi kiti pliaupiant lietui stovėjo be priedangos ir vis kirbėjo mintis (kokie žiopliai, juk matė, kad niaukiasi tai bent lietsargius galėjo pasiimt)… Jaučiausi ir protingas ir sumanus… veide šypsena… važiuoju toliau… sustoju prie perėjos… žiūriu į ta juodai balta kelio atkarpą ir matydamas einančius gatve pėsčiuosius pastebiu, kad ne visada koja pataiko ant baltos linijos, kartais ji mina ir juodą… o vienas net į balą per skubėjimą įmynė… Važiuojant toliau mintys galvoje ėmė dėliotis visai kita seka… Juk negali visad būti TIK MAN GERAI, nes tada kitam (pagal pusiausvyros dėsnį) turės VISAD BŪTI BLOGAI… Juk to norėti būtu mažų mažiausia nesąžininga… O juk dar blogiau jei man visad seksis, o tas nelaimėlis būtų mano mylimas žmogus… sūnus, duktė… Juk teisus išmanusis Mamontovas sakydamas: argi gali įvertinti šviesą tasai kas nematė tikrosios tamsos???
Ir jei tos „tamsos” ar tų juodų dryžių gyvenime neišvengsim, gal verta… išlysti ir tos autobusų stotelės pliaupiant lietui ir užleisti pagyvenusią moteriškę po stogu… Gal būt vertą atiduot šaldytą žąsį porai kuriai ši reikalinga ypatingai progai pagardinti? Juk būdamas ne po stogu tu tik sušlapsi, o jei perprogramuosi savo mintis tai galėsi net pasimėgauti lietumi kuris gali ir atgaivinti ir nuplauti dienos rūpesčius (priedo dar gausi mielą šypseną, o gal net ir maldą artimiausią sekmadienį). Būti geram nėra sunku, sunku būti sąžiningam (o ypač prieš save). Pasidarė truputi gėda ir prieš pardavėją (juk dar ne kartą ją sutiksiu…), pagalvojau gal ir ji tos lašišos norėjo, bet negalėjo įsigyti nes tai draudžia parduotuvės taisyklės… Kilo mintis ir apie tai jei ji būtų turėjusi tą žuvį tikrai būtų perleidusi man, juk ji tik dirbą sunkų darbą, kad mes atėję rastumėm prekes gražiai sudėliotas, nuvalytas ir šviežias ir daro viską, kad tik mes būtume patenkinti ir tikrai nenusipelnė visų jai išsakytų epitetų… Netepkim kitų tuo kuo patys kvepiam… Ne reikalaukim, o duokim… Ne pulkim, o užleiskim… Pasistatykim kultūros sostinės bokštą širdyje, kurio nei alkis, nei pyktis, nei nuovargis nesugriaus… Turėjau visas „privilegijas” mėgautis reginiu, bet bendravau lauke su visais nepatekusiais vidun, tikiuosi, kad elgėtės teisingai ir išsakyti pikti žodžiai padėjo jums pasijusti geriau (bent jau taip turėtu būti pagal jau minėtą pusiausvyros dėsnį) nes tiems kurie sugėrė visą jūsų pyktį nuotaika tikrai nesidarė šventiškesnė. Jauni savanoriai vis kartojo: negalvojau, kad gali būti tokių piktų žmonių, juk jei būtų sumokėję tada suprantu, bet dabar… Norisi palinkėti ramybės visiems ir priminti, kad kitą kartą kažkam pasiseks, bet deja kažkam nepasiseks (nekalbu apie renginius, kalbu apie kasdienius įvykius), linkiu būti tarp tų kuriems pasiseks ir nebūti piktiems jei kartais nepasisektu.
P.S. visi personažai išgalvoti. Bet koks atitikimas traktuotinas kaip sutapimas. Gal kas ir pažinote save „pardavėjos” vaidmenyje, o gal net „pikto pirkėjo”. Didžiuojuosi pažinęs „pardavėjus” ir būtinai pasistengsiu niekada nesielgti kaip „pirkėjas” (tiesiog žinau kaip atrodo p.p. (pikti pirkėjai) žiūrint „Pardavėjos” akimis.