Neseniai savo gražų 55 metų jubiliejų paminėjo ilgametė Telšių kultūros centro darbuotoja, renginių organizatorė, režisierė Alina Gintalienė. Nors metams bėgant kultūrinis gyvenimas vis keitėsi – mainėsi renginiai, kolektyvai, žiūrovai, A. Gintalienė liko ištikima savo sričiai ir jau 33 metai yra kultūros nešėja Telšių miesto ir rajono renginiuose.
Kultūros darbuotoja įsitikinusi, jog pats didžiausias jos įvertinimas ir apdovanojimas yra tai, kad per 33 kultūrinio darbo metus yra pastebėta, giriama, kritikuojama, žinoma, vertinama…
Aurelija SERVIENĖ
– Atšventėte asmeninį 55 metų jubiliejų. Kiek metų iš jų atiduota kultūrai?
– 1987 m. baigiau Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos fakultetas), įgijau kultūros švietimo darbuotojo kvalifikaciją, masinių renginių režisieriaus specialybę ir grįžau į gimtąjį miestą Telšius pagal paskyrimą į rajoninius kultūros rūmus. Tais laikais buvo kultūros skyrius, kurio vedėju buvo gerb. Kajetonas Šliogeris. Jis tada kviesdavosi jaunuosius specialistus į Telšius. Ir taip išeina, kad kultūros srityje darbuojuosi jau 33 metus.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado kultūra?
– Baigusi tuometinę Telšių ketvirtąją vidurinę mokyklą (dabar – „Atžalyno“ progimnazija), norėjau būti kirpėja, bet kažkaip nepavyko. Tada šviesaus atminimo mamos sesuo paskatino stoti į Klaipėdos fakultetus. Meninių gebėjimų jaučiausi nestokojanti, tad pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Štai ir pabandžiau.
– Visada dirbote Telšių kultūros centre ar buvo ir kitų darboviečių?
– Kitų darboviečių pirmaeilių – nebuvo. Keitėsi tik pareigos. Pradėjau nuo metodininkės darbui su jaunimu, po to – metodininkė darbui su vaikais, metodinio vedėja, direktorės pavaduotoja, o jau dabar apie 15 metų esu režisierė.
Kaip žinome, antraeilės pareigos kultūros darbuotojui yra neatsiejamos arba, net sakyčiau, būtinybė. Tad ir man teko ir tebetenka dirbti dramos būrelių, studijų režisiere mokyklose, dėstyti režisūros ir renginių organizavimo pagrindus studentams Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete, vesti muzikos pamokėles „Yamaha“ muzikos mokykloje. Džiaugiuosi, kad mano darbas visada siejasi su naujais, mažais, jaunais žmonėmis.
– Kaip per tris dešimtmečius mainėsi kultūrinis gyvenimas? Kuris laikotarpis Jums įsimintiniausias?
– Negalėčiau pasakyti, kad kultūrinis gyvenimas, kaip daugelis sako, keitėsi šimtu procentų ir net į blogąją pusę. Kiekviena kultūros reforma tiek šalyje, tiek rajone turi savo pliusų ir minusų. Labiausiai gaila per daugelį metų pasikeitusio požiūrio ne tik į kultūrą, bet ir į patį žmogų, į jo vertybes. Visada prisimenu vieno iš mūsų rajono merų pasakytą frazę: „Kultūra nėra seniausios profesijos atstovė, todėl ji negali užsidirbti tiek pinigų, kiek jai reikia.“ Manau, kad tai aukso žodžiai. Jeigu kultūra visų traktuojama kaip valstybės pagrindas, tai ji ir turi būti remiama.
O labiausiai įsimintiniausias laikotarpis – pirmasis darbo dešimtmetis, kai jaunas specialistas pradedi dirbti, kai viskas nauja, viskas įdomu, viskas pasiekiama…
– Pastebėjome, jog kelinti metai Jūs renginiuose puoselėjate žemaitiškumą. Ką Jums tai reiškia?
– Esu žemaitė su visais žemaičiams būdingais gerais ir stipriais bruožais. Gal jie ir laiko mane tiek metų viename darbe, gal tų bruožų turėjimas padėjo neatsidurti svečioje šalyje ir nedirbti geriau mokamo, bet galbūt nemielo darbo. Buvo laikotarpis, kai visoje šalyje pradėjo atsigauti etninė kultūra, kultūros centruose buvo steigiami būtent šios srities specialistų etatai. Nuo tada atsirado ir daugybė tautines šaknis puoselėjančių renginių. Ir mane tai užkabino, atsirado žemaičių tautinis kostiumas, atgijo kalba…
– Kuo šiandien galite pasidžiaugti?
– Noriu pasidžiaugti, kad 33 metus dirbu puikiame kolektyve. Kaip juokauju, tai mano didžioji šeima su gerais, nuoširdžiais, profesionalais savo srityse žmonėmis. Džiaugiuosi, kad kūrybinis darbas mūsų kolektyve vyksta be konkurencijos, be pykčių ir stresų.
– Kas Jums šiandien yra autoritetas? Kur semiatės idėjų renginiams? Kas Jūsų įkvėpėjas?
– Autoritetų niekada neturėjau ir jau manau, kad nebeturėsiu. Esu tokia, kokia esu. Su savo pliusais, minusais, sugebėjimais, mintimis… Ką bedaryčiau, viską stengiuosi daryti su meile, nuoširdžiai, dorai ir atvira širdimi, taip, kaip mus visus, manau, mokė mūsų mamos.
Idėjos gimsta ir savaime, ir bendraujant su kolegomis. Bet gaila, kad dažnai tos idėjos ir lieka tik idėjomis. Nes kiekvienos idėjos įgyvendinimas atsiremia į finansinę išraišką.
– Ar turite kokių pomėgių, kaip leidžiate laisvalaikį?
– Nuo pat atėjimo dirbti į kultūros rūmus pradėjau dainuoti moterų chore, kuris vėliau tapo mišriu choru „Žemaičiai“. Laisvalaikį su chorine daina siejau daugiau kaip 15 metų, po to keletą metų dainavau folkloro ansamblyje „Spigėns“. Tai laisvalaikis ir buvo siejamas su šių kolektyvų koncertais, išvykomis.
Nuo kultūrinio darbo poilsį visada randu dirbdama savo darže, augindama gėles, daržoves.
Teko save išbandyti ir Telšių dailės mokykloje. Pabandžiau ir tikrai žinau, kad prie piešimo dar savo gyvenime sugrįšiu, nes tai puikus laisvalaikio praleidimas.
Visada važinėjau dviračiu, bet štai pernai pradėjau aktyviau minti pedalus ir galvoti, ką ir kiek valgau, o tą daryti paskatino Telšių visuomenės sveikatos biuro darbuotojai, organizuojantys sveikiausios įstaigos konkursą. Na ir ką, mūsų kultūros centro komandai pavyko laimėti šitą konkursą. O dabar svarbiausia visiems išlaikyti savo pasiektus sveikos gyvensenos rezultatus!
– Kaip šiandien Jums atrodo visa kultūros sistema, kokie pliusai, kokie minusai? Kaip vertinamas kultūros srityje dirbantis žmogus?
– Atrodo, ir sunku, o kartu ir lengva kalbėti apie kultūrą tiek metų čia išdirbus. Dažnai susidaro įspūdis, kad tai sritis, kurią visi supranta (arba bent jau taip atrodo ją vertinantiems), visi aptarinėja, kritikuoja, patarinėja, kaip, ką daryti…
Manau, tai labai nuvertinta sritis. Per 33 kūrybinio darbo metus buvo įvairių renginių – ir tradicinių, ir vienetinių, valstybinių švenčių, pramoginių ir t. t. Vieni išliko, kiti išnyko, jų vietoje atsirado kiti. Labiausiai gaila nykstančių tokių renginių, kaip Dainų šventės, kurios yra mūsų tautinis paveldas. Nebeturime tiek šokėjų, dainininkų, muzikantų, kurie veržtųsi dalyvauti meno kolektyvuose. Nebeturime vaikų, jaunimo požiūrio į savo šaknis. O nebeturime todėl, kad jis nebeformuojamas nuo pat mažens. Ir kas mes būsime dar po 10 ar 20 metų?
Kaip vertinamas kultūros srityje dirbantis žmogus? Manau, kad ŽMOGAUS vertinimas ir atsispindi visame bendrame KULTŪROS vertinimo kontekste.
– Apie ką šiandien svajoja kultūros darbuotojai?
– Konkrečiai mes, Telšių kultūros centro darbuotojai, jau seniai, metų nebeminėsiu, svajojame apie naujas patalpas, kuriose galėtume kūrybiškai dirbti, įgyvendinti savo sumanymus ir pateikti žiūrovams puikius projektus. Optimizmo, noro, gero vidinio užtaiso dirbti dar mums netrūksta, o ir visuomenę galime sudominti tik dirbdami su aistra, naujomis idėjomis ir atvira širdimi.
Manau, kad kultūros darbuotojai – tai savo darbui pasiaukoję žmonės, sukuriantys ir pridėtinę vertę, kuri garsina Telšių rajoną. Kultūros srityje dirbančių žmonių entuziazmas, neblėstanti energija duoda daug impulsų mūsų rajonui būti žinomam ir matomam. Tad puoselėkime mūsų senąsias tradicijas, saugokime kultūros paveldą ir būkime kartu kiekviename naujame kultūriniame projekte.
Loading ...
