M. Petrauskienė: „Savojo muziejaus istorija ir eksponatai brangiausi“

Parašė:  2019-10-15

Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorijos skyriaus muziejininkė Marina Petrauskienė šiemet mini gražią keturiasdešimties metų darbo šioje įstaigoje sukaktį.
Pasak M. Petrauskienės, metai prabėgo kaip viena diena: „Atėjau nieko neišmananti, tačiau iškart buvau pastatyta į rimto muziejaus darbo vėžes. Mokiausi iš senųjų muziejininkų, kurie buvo labai geranoriški. Muziejininko duona išmokė priimti ir suprasti supančią aplinką taip, kad kiekvienas daiktas, įvykis ar žmogus yra mūsų istorijos dalis. Paprastai sakant, muziejininko misija – puoselėti ir išsaugoti atmintį.“
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie save. Ar Jūs telšiškė?
– Telšiai mano miestas, nors gimiau kitur – Rusijoje. Telšiuose prabėgo mano vaikystė ir visas gyvenimas. Augau miesto centre, per kelis namus nuo bažnyčios, dabartinėje Didžiojoje gatvėje. Tai buvo didžiulis kultūrinis miesto centras su dvasingais žmonėmis. Įsivaizduokit, vyskupo rūmuose įsikūręs miesto vykdomasis komitetas, kuriame vykdavo civilinės santuokos, vaikų krikštynos, bažnyčia su savo paslaptimis, kunigais, religinėmis šventėmis ir legendinis teatras, kuris turėjo dar daugiau paslapčių – visa tai vienoje vietoje. Mums, tarybiniams vaikams, buvo didžiulė atrakcija, mes visur dalyvaudavome. Iš vestuvininkų kaulydavome saldainių. Aišku, į bažnyčią man buvo privalu eiti, savo noru už saldainius krikštynų metu sakydavau eilėraščius, o teatro salėje spektakliai, koncertai mums buvo nemokami. Mes ten žinojome visus užkaborius ir gerokai prieš renginį pasislėpdavome už kėdžių, aukštai balkone. Būdavo galimybių ir mums pasirodyti teatro scenoje. Telšių teatro režisierius Pranas Duoplys vaikus pakviesdavo būti artistais todėl, kad turėtume užsiėmimą. Netgi patys rengdavome vaidinimus ir konkuruodavome su kaimyniniais kiemais. Po daugelio metų P. Duoplį sutikau muziejuje. Tai buvo labai subtilus, aristokratiškų manierų, rūpestingas muziejininkas.
– Ar Žemaičių muziejus „Alka“ buvo pirmoji Jūsų darbo vieta?
– Muziejus tokia išskirtinė įstaiga. Kiek prisimenu, anksčiau į muziejų niekas neateidavo dirbti pats sumanęs. Visi turėjo vienokią ar kitokią protekciją – juk eksponatų bet kam nepatikėsi. Ir man taip atsitiko. 1979 metų vasarą buvau rekomenduota tuometinei muziejaus direktorei Violetai Sadzevičiūtei. Į muziejų atėjau turėdama vos 24 metus, nediplomuota, neturinti jokių specialių žinių ar įgūdžių. Tačiau iš karto buvau pastatyta į rimto muziejininko darbo vėžes. Reikėjo greitai susivokti ir dirbti lygiai su visais.
– Pristatykite savo pareigas. Už ką esate atsakinga muziejuje?
– Esu eilinė muziejininkė, kuruoju fotografijos rinkinį. Labai sunku nusakyti įvairialypį muziejininko darbą. Per keturiasdešimt darbo muziejuje metų teko turėti ne vienas pareigas. 2010-aisiais atėjus naujai direktorei buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai. Man priskirtas kuruoti visas muziejaus fotografijos rinkinys, kurį sudarė apie 40 tūkst. eksponatų, o muziejus jau turi sukaupęs apie 150 tūkst. įvairių eksponatų. Tai didžiuliai kiekiai ir juos suvaldyti ne taip lengva.
Ilgą laiką buvau muziejaus fotografė. Mano darbas buvo fotografuoti eksponatus, fiksuoti viską, kas vyksta muziejuje ir už jo ribų. Visa fotografinė medžiaga dokumentuojama ir kaupiama. Tai didžiulis darbas, kuris leido muziejui sukaupti informatyvų 15 tūkst. fototekos fondą.
– Trumpai papasakokite, kokia yra muziejininko darbo diena.
– O, koks sunkus klausimas. Muziejininkas yra kūrybinė asmenybė ir jo darbas negali būti griežtai reglamentuojamas. Tačiau mes turime apibrėžtų įsipareigojimų, kurie privalomi. Pavyzdžiui, komisijai pristatyti tam tikrą naujų eksponatų kiekį, dokumentuoti nurodytą skaičių eksponatų, viešinti ir publikuoti eksponatus, vesti edukacinius užsiėmimus bei daugybė kitų darbų, susijusių su eksponatų tvarkymu. O atėjus interesantui viską pastumti į šalį ir ramiai pasikalbėti, suteikti reikalingą informaciją. Nuo santykio su žmonėmis labai priklauso pasitikėjimas muziejumi kaip institucija bei pačių muziejininkų reputacija, kuri mūsų darbe yra labai svarbi.
– Kitiems darbas muziejuje gali pasirodyti ramus, o gal kartais ir nuobodokas. Kaip Jūs jaučiatės savo darbe, kaip apibūdintumėte savo darbą, koks jis?
– Pasitaiko išgirsti: „Ir ką tie muziejininkai daro, buvau muziejuje, o tavęs nemačiau.“
Paradoksalu – yra daug žmonių, manančių, kad muziejininkų darbas ramus, nuobodus, nesikeičiantis, tačiau iš esmės yra priešingai. Mes daug energijos ir laiko skiriame sukurti visuomenei patraukliam produktui – ekspozicijai, parodai, edukacijai, leidiniui ir kt. Muziejininkams idėjų netrūksta, iš vieno darbo gimsta jau keletas kitų, tik dažnai būna ribotos galimybės ir laiko pritrūksta įgyvendinti sumanymus.
– Ką galite papasakoti apie „Alkos“ muziejų? Kuo jis Jums brangus, išskirtinis? Kodėl ragintumėte čia atvykti turistus, o gal ir telšiškius?
– Nuo muziejaus įkūrėjo Prano Genio laikų „Alkos“ muziejus yra išlaikęs aukštą visuomenės pasitikėjimą ir įvertinimą. Tai yra visų muziejuje dirbusių ir dirbančių žmonių nuopelnas. Malonu, kai matai, kaip lankytojai gėrisi originaliais, autentiškais eksponatais, informatyviai įrengtomis krašto istoriją atspindinčiomis ekspozicijomis ir negaili gerų atsiliepimų.
– Ar telšiškiai lanko „Alkos“ muziejų? Kokie turistai čia užsuka, kuo labiausiai susidomi? Kuris eksponatas Jums muziejuje brangiausias?
– Kiekvienais metais muziejus sulaukia vis daugiau svečių iš kitų miestų ir šalių. Jie maloniai ir turiningai leidžia laiką tiek „Alkos“ muziejuje, tiek Žemaitijos kaimo muziejuje bei mieste.
Manyčiau, kad telšiškiai mažai domisi ir lanko muziejų. Dažnai galima išgirsti: „Oi, muziejuje buvau tik su klase gal prieš dešimt ar penkiolika metų.“ Toks vietinių požiūris liūdina. Mes daug dirbame, kad žmonės turėtų kur ateiti praleisti turiningai ir įdomiai laiką, pamatyti ir susipažinti su vienu turtingiausiu ir įdomiausiu muziejumi Lietuvoje.
– Pažvelkite į praėjusius keturis dešimtmečius darbe. Kokie tie metai buvo, kas įsimintino?
– Kai atėjau į muziejų dirbti, trijuose nedideliuose pereinamuose kabinetuose sėdėjo visas tuometinis kolektyvas. Žmonės buvo draugiški, pagarbūs ir vienas kitą visada palaikydavo.
Muziejus turėjo autobusą „Kubanė“. Juo keliaudavome daug. Tiek darbo reikalais, tiek į pažintines keliones ne tik po Lietuvą. Dar iki man pradedant darbą muziejuje kolektyvas turėjo įsimintinų išvykų. Viena tokių į Baltarusiją, iš kur yra parvežtas mūsų briedis.
Taip pat stiprus įspūdis apie tai, jog telšiškių sąmonėje „Alkos“ muziejus visada buvo paslaptinga įstaiga, o jo darbuotojai gerbiami ir maloniai sutinkami. Ypač žmonių pasitikėjimas jaučiamas ekspedicijų metu, kai jie mus įsileidžia į namus, atvirai pasakoja savo išgyvenimus, rodo nuotraukas ir muziejui negaili padovanoti daiktų, kurie iki tol buvo branginami.
Didelis mano darbo įvertinimas, padedant Vilniaus dailės akademijos rektoriui Adomui Butrimui, Vilniaus dailės leidyklai, 2007 m. buvo išleista mano sudaryta knyga – fotografijos rinkinių albumas-katalogas, atskleidžiantis vieno žymiausių XIX a. pab.–XX a. vid. fotografų Chaimo Kaplanskio ir jo dukters Feitskos Kaplanskaitės-Taicienės kūrybinį palikimą bei šeimos istoriją.
Šis albumas – tai kelerių metų mano darbo rezultatas, pasiektas tvarkant tarpukario Telšių fotografų ikonografinį palikimą.
– Kaip pasikeitė „Alkos“ muziejus per keturiasdešimt metų? Į kokį muziejų atėjote ir koks jis yra šiandien?
– Mokiausi iš senųjų muziejininkų, kurie buvo labai geranoriški. Muziejininko duona išmokė priimti ir suprasti supančią aplinką taip, kad kiekvienas daiktas, įvykis ar žmogus yra mūsų istorijos dalis. Paprastai sakant, muziejininko misija – puoselėti ir išsaugoti atmintį.
Prieš keturiasdešimt metų muziejuje dirbo gal kokie 20 žmonių, o kūrybinei daliai priklausė iki dešimt. Todėl visas kūrybinis kolektyvas darydavome viską, ką tik reikėdavo. Tarybiniais laikais lankytojų srautai buvo dideli, didžiulės grupės atvykdavo iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Tik spėdavome suktis.
2002 metais Telšiuose vyko didžiulė šventė. „Alkos“ muziejus pakvietė visuomenę į savo 70 metų jubiliejų, pasipuošęs rekonstruotomis patalpomis ir nauju priestatu su atnaujintomis ekspozicijomis ir praplėstomis eksponatų saugyklomis.
Šiandien muziejus pasikeitęs neatpažįstamai. Darbuotojų padaugėjo daugiau nei dvigubai.
– Tikriausiai teko lankyti kolegas muziejininkus ne viename šalies muziejuje. Kuris Lietuvos muziejus Jums labiausiai patinka? Kodėl? O gal teko lankytis muziejuose užsienio šalyse? Kokie iš ten įspūdžiai?
– Senesniais laikais buvo tradicija po keletą kartų per metus muziejininkams aplankyti kitus muziejus ir su kolegomis pabendrauti – ilgainiui to neliko. Visuose muziejuose yra ką pažiūrėti, tačiau savas muziejus mieliausias širdžiai.
Buvo laikas, kai kultūros skyrius rengdavo darbuotojams ekskursijas į užsienį. Štai tada teko aplankyti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos muziejus. Įspūdingas ir malonus prisiminimas yra žinoti, kad matei pasaulinio garso šedevrą – paveikslą „Mona Liza“ Luvre.
Visi muziejai savaip įdomūs, bet savojo muziejaus istorija ir eksponatai brangiausi.

Komentuoti: Si Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

  1. Si parašė:

    Labai grazus straipsnis♥️

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar reikėtų išsaugoti ir prasmingai panaudoti Respublikos g. išardyto buvusio grindinio akmenis?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 tzinios.lt