Da­nu­tė Vit­kie­nė: „Kas gam­to­je, tas ir ma­no pa­veiks­luo­se“

Lapk­ri­čio 5 die­ną Ei­gir­džių bib­lio­te­ka pa­si­puo­šė spal­vin­gais pa­veiks­lais. Sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą čia pri­sta­tė ei­gir­diš­kė Da­nu­tė Vit­kie­nė.

Pa­ro­do­je „Gyvenimo grožio atspindžiai“ eks­po­nuo­ja­ma gau­sy­bė pa­veiks­lų, ku­riuo­se miš­kai, upės, eže­rai, au­ga­lai, me­tų lai­kai, gė­lių žie­dai ir kt. Įdė­miau pa­žvel­gus į Da­nu­tės kū­ri­nius, ga­li­ma pa­ste­bė­ti ne tik da­žų po­tė­pius – juo­se įkom­po­nuo­ta šer­mukš­nio ša­ke­lė, ak­me­nė­lis, kriauk­lė ar net ry­žių grū­de­lių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Liū­de­sį mal­ši­no pieš­da­ma

Aš­tuo­nias­de­šim­tuo­sius me­tus ei­nan­ti Da­nu­tė – me­niš­kos sie­los žmo­gus, ne­sto­ko­jan­ti hu­mo­ro jaus­mo, ne­ven­gian­ti ir ašt­res­nio žo­džio. „To­kia jau esu – įdo­mes­nė“, – šyp­so­si mo­te­ris, tvir­tin­da­ma, jog jai pa­tin­ka pa­juo­kau­ti ir, kaip sa­ko­ma, per dan­tį pa­trauk­ti.

Da­nu­tė kuk­li­na­si pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo kū­ri­nius: „Ma­no dar­bai pa­pras­ti: kas gam­to­je, tas ir ma­no pa­veiks­luo­se, nie­ko ypa­tin­go.“ Ši veik­la ne šiaip at­si­ra­do mo­ters gy­ve­ni­me – pieš­ti ji pra­dė­jo po di­džiu­lio pa­tir­to su­krė­ti­mo. Kai mi­rė ma­ma, Da­nu­tė sė­do prie pa­veiks­lų mal­šin­ti liū­de­sio.

„Pir­mie­ji ma­no dar­bai bu­vo ypač ryš­kių spal­vų, o bė­gant me­tams jos švel­nė­jo. Ma­tyt, ta­da to­kios bu­vo ma­no emo­ci­jos“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Tarp gau­sy­bės pie­ši­nių pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas pir­ma­sis jos nu­pieš­tas kū­ri­nys, ku­ria­me daug iš­gy­ve­ni­mų. Ja­me vaiz­duo­ja­mi na­mai, tuš­čias ma­mos krės­las, o ša­lia – šle­pe­tės, ku­rių ma­ma jau ne­beap­siaus…
Sa­va­moks­lė
Da­nu­tė at­vi­rau­ja, jog pieš­ti jos nie­ka­da nie­kas ne­mo­kė, ji sa­va­moks­lė. Vi­sas idė­jas kū­rė­ja se­mia­si iš gam­tos. Bū­na die­nų, o kar­tais ir mė­ne­sių, kai nei­ma į ran­kas tep­tu­ko – tie­siog nė­ra no­ro. Ta­čiau kai atei­na įkvė­pi­mas, tuo­met ne­be­rū­pi nie­kas. Sta­čia gal­va pa­si­ne­ria į kū­ry­bą, ir vis­kas ap­link tar­si iš­nyks­ta.

Juo­kau­ja, kad tuo­met iš­jun­gia du­ji­nę vi­ryk­lę, pa­mirš­ta na­mų ruo­šą. „Kai ta­pau, už­si­mirš­ta vis­kas. Gal­vo­je lie­ka tik ma­no pa­veiks­las“, – šyp­so­si Da­nu­tė.

Mo­te­ris sa­ko nie­ka­da ne­skai­čiuo­jan­ti, kiek per gy­ve­ni­mą yra nu­ta­piu­si pa­veiks­lų ir kiek jų pa­do­va­no­ju­si. Jos kū­ri­niai iš­si­bars­tę po vi­są Lie­tu­vą ir net pa­sau­lį. Da­nu­tės dar­bai pa­sie­kė Ame­ri­ką, iš­ke­lia­vo į Ang­li­ją bei ki­tas ša­lis.

Da­nu­tė – jau­niau­sio­ji pen­kių se­se­rų šei­mo­je. Vi­sos jos kū­ry­bin­gos: pie­šia, siu­vi­nė­ja, ku­ria, siu­va.

Iš­ti­ki­ma bib­lio­te­kos skai­ty­to­ja

Ei­gir­džių bib­lio­te­ki­nin­kė Ade­lė Ži­ta­vec­kie­nė gy­rė Da­nu­tę, ku­ri yra vie­na iš­ti­ki­miau­sių bib­lio­te­kos skai­ty­to­jų. Nuo 2000 me­tų ji per­skai­tė dau­giau kaip 600 kny­gų.

„Da­nu­tė skai­to vis­ką. Ji vi­sa­da pra­džiu­gi­na sa­vo ap­si­lan­ky­mais: pa­si­kal­ba­me, pa­juo­kau­ja­me. Mėgs­ta de­tek­ty­vus, ro­ma­nus ir įvai­rią ki­tą li­te­ra­tū­rą. Aš tie­siog jos lau­kiu – ji pa­ke­lia nuo­tai­ką, įkve­pia op­ti­miz­mo“, – sa­kė bib­lio­te­ki­nin­kė. Jos tei­gi­mu, Da­nu­tė – mo­te­ris su cha­rak­te­riu, to­dėl ne­bu­vo leng­va ją pri­kal­bin­ti su­reng­ti pa­ro­dą bib­lio­te­ko­je. „Bet la­bai džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko“, – tvir­ti­no Ade­lė.