Mūsų senutė ant kalvelės stovinti bažnyčia pastatyta kunigo M. Šaikūno iniciatyva. Klebonas Mišių metu sakė labai gražius pamokslus, kad „paukšteliai turi savo lizdelius, žvėreliai – urvelius, o mes neturime kur galvelių priglausti“. Taip kvietė visus tikinčiuosius, kas kiek gali, prisidėti prie bažnyčios statybos. Apie tai papasakojo mano a. a. močiutė Petronėlė Berneckienė.
Į klebono kvietimą tuomet atsiliepė mūsų seneliai ir proseneliai: kas parėmė mediena, kas – pinigais. Taip 1912 metais tikintieji jau turėjo naują, dar mediena kvepiančią bažnyčią – Viekšnalių Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčią. Tai – klebono M. Šaikūno ir mūsų visų, čia gyvenančių bei svetur išvykusių senelių ir prosenelių dėka. Todėl galime drąsiai teigti, kad bažnyčia – tai visų viekšnališkių ir atvykstančiųjų, o ne vieno žmogaus, Dievo namai.
Šimtmečio jubiliejaus proga gerb. klebonas V. Palionis susirinkusiems tikintiesiems pažadėjo, kad mūsų nuošalaus kaimelio bažnytėlė bus nudažyta. Klebonas savo pažadą ištesėjo. Šiandien iš „pilkos pelytės“ tampa iš tolo švytinčia, visų mūsų širdis džiuginančia, pakylėjančia visų dvasią Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčia.
Mūsų gerb. klebonas, kuris aptarnauja net tris parapijas, nepamiršo mūsų: buvo parašytas projektas, gauti Europos Sąjungos paramos pinigai.
Trūksta langų, kurie, geram vėjui papūtus, visi net tirta. Pasitarus su bendruomene, buvo nuspręsta, kad visa bendruomenė ir tikintieji, kas kiek gali, prisidės prie langų renovacijos.
Turėsime nuostabius Dievo namus. O jei atsiranda vienas ar kitas asmuo nepatenkintas, nenusiminkime, nors liaudies patarlė sako, kad vienas šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus.
Visos bendruomenės ir tikinčiųjų vardu, gerb. Klebone V. PALIONI, Jums dėkojame už rūpestį, už nuoširdumą, už kantrybę ir linkime dvasios stiprybės bei Dievo palaimos. Nuoširdžiai Jums ačiū, gerb. Klebone.
Bendruomenės „Šatrijos vingis“ ir visų tikinčiųjų vardu – Adelė VAITKAITĖ