Nau­jo­ji „Ur­vi­nė ma­ma“ Li­na Ras­to­kai­tė: „Sau mo­ti­nys­tė­je pa­lin­kė­čiau į vis­ką žiū­rė­ti pa­pras­čiau“

Parašė:  2018-10-19

Per kiek ma­žiau nei me­tus tik­rų tik­riau­sia le­gen­da tarp ma­mų ir ne tik jų ta­pęs spek­tak­lis „Ur­vi­nė ma­ma“ at­si­nau­ji­na: mo­ti­nys­tės džiaugs­mus, var­gus ir be­pro­ty­bę sce­no­je šmaikš­čiai bei gy­vy­bin­gai ty­ri­nė­ja dar vie­na ma­ma – ak­to­rė Li­na Ras­to­kai­tė. Vi­sai ne­se­niai su­si­lau­ku­si pir­ma­gi­mio, L. Ras­to­kai­tė kruopš­čiai re­pe­tuo­ja ne tik pje­sės teks­tus, bet ir sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi pa­rem­tas mo­nos­pek­tak­lio sce­nas bei džiau­gia­si ga­lė­da­ma su žiū­ro­vais pa­si­da­lin­ti kiek­vie­nai ma­mai pui­kiai pa­žįs­ta­mo­mis, at­vi­ro­mis ir iro­ni­jos ku­pi­no­mis min­ti­mis apie tik­rą­jį mo­ti­nys­tės vei­dą.
– Li­na, ko­kios emo­ci­jos, nuo­tai­kos, įspū­džiai api­ma vai­di­nant šia­me spek­tak­ly­je? Kuo įdo­mus bu­vo kū­ry­bi­nis pro­ce­sas?
– Šis pro­ce­sas, kaip ir vi­si pro­ce­sai teat­re, – su sa­vais pa­ki­li­mais bei nuo­puo­liais. Man la­bai pa­ti­ko me­džia­ga, kai pir­mą kar­tą ją per­skai­čiau, bet tik­rai ne­bū­čiau jos su­pra­tu­si, jei pa­ti vi­sai ne­se­niai ne­bū­čiau su­si­lau­ku­si vai­ke­lio. Tam tik­ros pje­sė­je ap­ra­šo­mos si­tua­ci­jos la­bai pa­žįs­ta­mos man pa­čiai, o dėl kai ku­rių ki­tų si­tua­ci­jų rei­kė­jo pa­si­kon­sul­tuo­ti su sa­vo drau­gė­mis.
Užau­gau tri­jų vai­kų šei­mo­je, to­dėl apie dau­gia­vai­kių tė­vų be­pro­ty­bę šiek tiek ži­nau iš sa­vo pa­čios šei­mos. Vis dėl­to aug­da­ma bu­vau jau­niau­sia, to­dėl man kliū­da­vo ma­žiau­siai baus­mių ir vis­kas bū­da­vo at­lei­džia­ma (juo­kia­si)…
O grįž­tant prie kū­ry­bi­nio pro­ce­so – re­pe­ti­ci­jų me­tu vis ren­ku įvai­riau­sią in­for­ma­ci­ją, klau­si­nė­ju, ko ne­sup­ran­tu – pa­si­tei­rau­ju re­ži­sie­riaus (Ki­ri­lo Glu­ša­je­vo – pa­st.), ku­ris ir­gi tu­ri tris vai­kus. Tai la­bai pa­de­da.
– Kiek as­me­ni­nės pa­tir­ties nu­gu­lė į spek­tak­lį? Ar įsi­vaiz­duo­ja­te sa­ve kaip dau­gia­vai­kę ma­mą?
– Jau il­gus me­tus kal­ba­ma, kad Lie­tu­vo­je de­mog­ra­fi­nė pa­dė­tis tra­giš­ka, vi­si emig­ruo­ja ir ne­bus kam pri­žiū­rė­ti mus se­nat­vė­je. Ma­no ap­lin­ko­je, kad ir kaip bū­tų keis­ta, be­veik vi­si drau­gai – dau­gia­vai­kiai: jie tu­ri po tris ar net ke­tu­ris vai­kus. Vi­si šie žmo­nės lai­min­gai gy­ve­na ir džiau­gia­si tė­vys­te. O man kol kas už­ten­ka vie­no – jo tik­rai per akis, ir sun­ku net su­vok­ti, kaip bū­tų, jei tu­rė­čiau dau­giau vai­kų. Ta­čiau iš sa­vo pa­žįs­ta­mų ra­to ma­tau, jog žmo­nės su­si­tvar­ko. Ži­no­ma, bū­na die­nų, kai išei­na­ma iš pro­to, bet jie su­grįž­ta at­gal ir to­liau sau gy­ve­na.
– Spek­tak­ly­je kal­ba­ma, jog bū­ti ma­ma – vi­siš­kai iš­pro­tė­jęs rei­ka­las. Kaip ma­no­te, ar eg­zis­tuo­ja re­cep­tas, kaip ne­pa­mes­ti gal­vos mo­ti­nys­tės ka­ru­se­lė­je?
– Iš­ties ne­ži­nau – nors yra įvai­rių re­cep­tų, nė vie­nas iš jų, ma­no gal­va, ne­pa­de­da. Bep­ro­ty­bės mo­ti­nys­tė­je tik­rai yra už­tek­ti­nai. Aš kar­tais da­bar pa­skam­bi­nu sa­vo ma­my­tei (pa­ti esu vė­ly­va ma­ma) ir klau­siu: „Ma­my­te, kaip tu mus užau­gi­nai? Aš neį­si­vaiz­duo­ju, iš kur tu ga­lė­jai tu­rė­ti tiek kant­ry­bės?“ O ji at­sa­ko: „Tie­siog au­gi­nau ir užau­gi­nau.“ Tai­gi, nors ir bū­na tų re­cep­tų, man at­ro­do, kad vie­no tin­ka­miau­sio nė­ra, nes vie­ną die­ną vis vien iš­tin­ka be­pro­ty­bės pro­trū­kis, po ku­rio vis­kas ir vėl su­si­tvar­ko.
– Kas Jums as­me­niš­kai yra di­džiau­si iš­šū­kiai mo­ti­nys­tė­je? Kuo tai ski­ria­si nuo to, kaip įsi­vaiz­da­vo­te, ko­kia bū­si­te ma­ma?
– Vis­kas, ab­so­liu­čiai vis­kas tam­pa ki­taip! Spek­tak­lio ker­ti­nė fra­zė – „Vis­kas pa­si­kei­čia, kai su­si­lau­ki vai­kų“. Ir iš tie­sų vis­kas pa­si­kei­čia! Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ne­si­ti­kė­jau vie­no ar ki­to da­ly­ko – tie­są sa­kant, aš vi­sai ne­gal­vo­jau, jog bus taip kar­di­na­liai ki­taip. Die­na su nak­ti­mi, ry­tas su va­ka­ru su­si­mai­šo, po to atei­na ki­tas eta­pas, o po jo – dar ki­tas… Ma­nau, kad tie, ku­rie au­gi­na vai­kus, tie­siog su­pran­ta, jog vi­sas gy­ve­ni­mas tam­pa ki­toks. Taip jau yra.
– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te ki­toms ma­moms ir sau pa­čiai? Kaip ma­no­te, ko la­biau­siai rei­kia ta­pus ma­ma?
– Aš neį­si­vaiz­duo­ju, ko pa­lin­kė­ti ki­toms, bet sau pa­lin­kė­čiau, jei tik įma­no­ma, pa­pras­čiau žiū­rė­ti į tam tik­rus da­ly­kus. Bū­da­ma ma­ma, taip smar­kiai su­reikš­mi­ni kiek­vie­ną smulk­me­ną… Kiek­vie­nas vai­ko kąs­nis, kos­te­lė­ji­mas tam­pa toks neį­ti­kė­ti­nai reikš­min­gas! Tai bū­na ir to­kie da­ly­kai, į ku­riuos vi­sai ne­rei­kė­tų žiū­rė­ti su per­dė­tu rū­pes­čiu, ta­čiau vis­kas at­ro­do la­bai su­dė­tin­ga. Aš pa­ti dar kol kas ne­ga­liu žiū­rė­ti pa­pras­čiau. Kal­ba­ma, jog su ant­ru vai­ku bū­na leng­viau… Ne­se­niai su­ti­kau drau­gę, ku­ri pa­gim­dė tre­čią vai­ke­lį, ir ji man pa­sa­kė: „O, Die­ve, jei tik bū­tų įma­no­ma pra­dė­ti gim­dy­ti nuo tre­čio­jo vai­ko!“ Vis­kas ta­da tik aiš­kė­ja ir pa­pras­tė­ja.
– Ačiū už po­kal­bį!
Pa­ren­gė Ag­nė VI­DU­GI­RY­TĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

AR kaupiate pensiją privačiuose pensijų fonduose?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2018 tzinios.lt