Lieplaukėje gyvenanti 86-erių Aleksandra Petrikienė kuria eilėraščius įvairiausiomis temomis. Čia ji apdainuoja meilę tėvynei, čia išaukština Lietuvos gamtos grožį, gyvenimą ir pan.
Gailisi senolė tik dėl vieno: kad taip vėlai, tik išėjusi į pensiją, pradėjo rašyti eiles. Jei tai būtų dariusi nuo pat jaunystės, būtų sukaupusi visą galybę eilėraščių. Lieplaukiškė – ne tik poetiškos sielos žmogus, bet ir savamokslė muzikantė, puikiai grojanti armonika. Kol sveikata leido, ji ir bažnyčios chore giedojo. Savo kūrybos eilėms moteris ne vieną melodiją pritaikė – pavertė jas skambiausiomis dainomis.
A. Petrikienė vis viliasi, jog kada nors jos eilės suguls į knygą. O dabar keletą savo kūrybos posmų ji siūlo paskaityti „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams.
***
Kokia graži Lietuva tėvynė,
Ne veltui protėviai tave taip gynė.
Ne kartą priešo kojos tave mynė,
Dabar esi laisva mūsų Tėvynė.
Vyturiai padangėje čirena,
Taikūs žmonės čia gyvena.
Laisvoje tėvynėje augina vaikus,
Galvoja, kad taika visada čia bus.
Bet staiga žinia kraupių kalbų,
Slenka juodi debesys iš Rytų.
Kelia baimę, ar Lietuvoje
bus ramu,
Nežinia, ar ramus bus miegas
mūsų vaikų.
Kelsime rankas į dangų,
Maldausime Viešpatį brangų,
Kad visada laisva tėvynė būtų,
Laisvė iškovota krauju
žmonių mūsų.
Jau greit vasara atskubės,
Visos gėlės pražydės,
paukščiai čiulbės,
Kieme pražydės gelsvi jazminai.
Gyvenkim, tikėkim, kad viskas
bus gerai.