Liepos 11-ąją ilgametė Telšių pedagogė, eruditė, neeilinių gebėjimų telšiškė Stanislava Kochanauskaitė minės 100-ąjį gimtadienį. Ta proga buvusi auklėtinė Salomėja Čečkauskaitė-Boettcher dalijasi mokyklos laikų atsiminimais apie išskirtinės išminties ir puikių asmeninių savybių savo mokytoją.
Salomėja Čečkauskaitė-Boettcher: „Mokytojos dėka mums vėrėsi platesnis langas į pasaulį“
Į Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos 9a klasę 1973 metų rugsėjo 1-ąją sugužėjome būrelis naujokų.
Pirmasis susitikimas su klasės Auklėtoja Stanislava Kochanauskaite mus išgąsdino: atrodė griežta, kalbėjo netuščiažodžiaudama, labai aiškiai dėliodama loginius kirčius ant svarbiausių dalykų. Pasak jos, esame jau beveik suaugę žmonės (į mus kitaip ir nesikreipdavo, tik „žmogau“, „žmonės“), tad jau nuo rytojaus iš visų tikisi rimto požiūrio į mokslą, atsakomybės, drausmės ir tvarkos. Humanitarinė klasė skirta tik patiems geriausiems, pasirengusiems nuolat plėsti savo pažintinius horizontus, lavintis ir daug dirbti.
Nuo tokių žodžių mus su suolo drauge Milda apniko abejonės, ar pritapsime prie drausmingų ir atidžiai kiekvieną Mokytojos žodį gaudančių „mokslo guzų“.
Baimingą nuotaiką dar labiau slėgė ir būsimos klasės – karinio parengimo kabineto sienos. Ant jų puikavosi ryškūs, rusų kalba užrašyti patriotiniai tekstai ir instrukcijos, iš spintų stiklinėmis durimis rūsčiai žvelgė šautuvai ir dujokaukės.
Vėliau pastebėjau, kad Auklėtojos gebėjimas valdyti klasę buvo išskirtinis, jai nereikėjo jokių pastabų, kad iškart nusiramintume, susikauptume, įsijungtume į „darbo režimą“. Auklėtoja, tarsi talentinga orkestro dirigentė, pajusdavo menkiausią mūsų „grojimą pro šalį“: ne tik kas nepakankamai gerai pasiruošė lotynų ar vokiečių kalbos pamokai, bet ir kas apskritai prarado motyvaciją mokytis, kas per daug atsipalaidavo, kas neišnaudoja visų savo galimybių.
Auklėtojos erudicija, be galo platus akiratis, pačiai sau, o kartu ir mums keliami aukšti standartai vertė imtis veiklos, skatino atsiversti ne tik nuobodų mokyklinį vadovėlį, bet ir retesnę knygą, įsidėmėti meno kūrinių autorius, dažniau pavartyti jos kabinete esantį tarptautinių žodžių žodyną.
Pamažu mums visiems vėrėsi platesnis langas į pasaulį, mokėmės suprasti jo sudėtingumą ir savo vietą jame, kabintis už tų vertybių, kurios nėra vienadienės ir laikinos.
Aštuntas dešimtmetis buvo „klestinčio“ socializmo laikotarpis: visi laikraščiai rašė vienu stiliumi, įkyriomis frazėmis aukštino tarybinį žmogų ir jo laimėjimus.
Tai, ką mokykloje buvo griežtai privaloma atspindėti popamokinėje veikloje (lenininės talkos, politinės informacijos valandėlės ir pan.), dėl Auklėtojos kūrybiškumo mūsų klasėje įgydavo visai kitas spalvas. Jos pastangomis ne vienerius metus nuolat talkinome miesto kraštotyros muziejui, nuoširdžiai triūsėme tuo metu kuriamoje etnografinėje sodyboje. Jos paskatinti internacionaliniam vakarui rengėme plačią programą apie Gruziją, susipažinome su Telšiuose gyvenančia gruzinų šeima, kartu su jais mokėmės dainuoti „Suliko“, šokio judesių, susidomėjome gruziniška virtuve. Politikai skirtos valandėlės irgi nevirsdavo žiovulį keliančiu tuometinių laikraščių citavimu, nes Auklėtoja, mokėjusi ne vieną užsienio kalbą, diskusijai parinkdavo ne pirmų puslapių temas, pažerdavo įvairesnių faktų.
Laukdavome Auklėtojos valandėlių, nors jų pirmoji dalis – griežtas pokalbis apie mokslą ir mūsų elgesį – nebuvo viena iš maloniausių. Tačiau po „pirmojo patiekalo“ visada laukdavo „desertas“. Tada jau nušvisdavo ne tik mūsų, bet ir pačios Mokytojos akys. Ji būdavo kupina naujų sumanymų, noriai dalydavosi įdomiomis pasaulio naujienomis, entuziastingai rekomenduodavo mums kokią nors įdomią knygą ar filmą, teiraudavosi mūsų nuomonės, ką prasmingo galėtume nuveikti per kitus susitikimus. Auklėtojos klasės valandėlės mums dažnai buvo ir pirmosios rimtos etikos, estetikos, psichologijos ar net filosofijos pamokos. Jose mokėmės diskutuoti, toleruoti kitokią nuomonę, kalbėti ramiai ir pagrįstai.
Tiesa, Auklėtojos lotynų kalbos pamokos man paliko dvejopus prisiminimus. Viena vertus, ji buvo pernelyg reikli, per 45 pamokos minutes siekusi iš mūsų išspausti mažiausią žinių likutį, jį įtvirtinti ir įkrauti naują nelengvos gramatikos „porciją“ , visada nekantraudavo tuoj pat sulaukti greito ir teisingo atsakymo ir nemokėjo slėpti nusivylimo, jei tik kur padarydavome menkiausią klaidą. Kita vertus, jos mokymo metodai pratino mus daug dirbti, nuolat kartoti, atkakliai gilinti savo žinias, plėsti mąstymo ribas. Ją domino jauno žmogaus drąsi saviraiška, originalesni samprotavimai, sprendimai, idėjos. Per svetimos kalbos žodžius, posakius ir tekstus pratino mus skverbtis į pasaulį, didesnį už Telšius, Vilnių ar Maskvą, ieškoti palyginimų, apibendrinimų, mokė geriau pažinti save patį ir kitą žmogų.Mokytojai buvo svarbi mūsų nuomonė. Prisimenu, kaip 11 klasėje, rašydama charakteristikas, atsižvelgė ir į mūsų pastabas.
Buvome nustebinti, kaip mūsų reiklioji Auklėtoja puikiai įžvelgė savo auklėtinių temperamentą, charakterius, gabumus, potencialą, kaip įtikinamai išryškino visas mūsų gerąsias savybes, kurios leido puoselėti tolesnes svajones.
Santykis „visažinis ir visada teisus mokytojas“ bei „neišmanėlis ir nuolat klystantis mokinys“ jai buvo svetimas.
Labai mažai žinojome apie savo Auklėtojos asmeninį gyvenimą, bet, apsilankę jos namuose, pažinome ją ir kitokią – šiltesnę, paprastesnę, susitelkusią tik į mokinio asmeninę problemą.
Ar tokių Mokytojų kaip S. Kochanauskaitė yra ir šiandien? Greičiausiai nedaug, kaip ir visais laikais.
Nei studijuodama, nei dirbdama pedagoginį darbą tokių pedagogų kaip S. Kochanauskaitė nebesutikau. Tiesa, vieni jų žavėjo puikiu tam tikros srities išmanymu, kiti – patraukliomis asmeninėmis savybėmis, tačiau universalaus derinio, kurį turėjo mano Auklėtoja, tikrai nebuvo.
Gal šiandien viską per daug idealizuoju, gal jaunystės laikas savaime atrodo vertingesnis? Bet greičiausiai jokių ypatingų jaunystės burtų ir nebūta, likimas taip lėmė, kad atsidūriau šalia tikros Mokytojos, kurios šviesų paveikslą nešiosiu iki savo dienų galo.
Tai pati nuostabiausia Mokytoja !!!
TAIP – cia papasakota TIKRA TIESA
Aciu, SAL, uz graziai ir nuosirdziai pareikstas mintis
Rimis, Cle