Dabartinei Telšių Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai – 225-eri

Parašė:  2019-05-17

1794 m. gegužės 18 d. Loreto Švč. Mergelės Marijos ir šv. Antano Paduviečio titulu pranciškonų bernardinų bažnyčią Telšiuose konsekravo Livonijos kanauninkas, Šiluvos infulatas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius, titulinis Tespijos vyskupas, Žemaičių sufraganas Tadas Juozapas Bukota, dalyvaujant gausiam būriui tikinčiųjų (V. Juzumas, 205 p.).
Taigi dabartinei Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai – 225 metai. Ji pašventinta Abiejų Tautų Respublikoje vykstant žūtbūtinei kovai už valstybę ir laisvę – Tado Kosciuškos sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo ir Telšių pavieto žmonės. 1794 m. balandžio 18 d. Telšiuose buvo perskaitytas ir į Telšių žemės teismo knygą įrašytas Sukilimo aktas. Gegužės 5 d. į Telšius susirinkę daugiau kaip tūkstantis Telšių žemės bajorų paskelbė, kad prisijungs prie sukilimo. Sukilėlių karinių pajėgų vadu buvo išrinktas Antanas Vaitkevičius („Telšiai“, 1994, p. 97–98). Telšiškiams nebuvo svetimas ir tautinis susipratimas – 1790 m. dokumente minima, kad pamokslai bažnyčioje sakomi ir lietuvių kalba (Telšiai, 1994, p. 80).
Dabartinis katedros pastatas buvo pradėtas statyti 1761 m. rugsėjo 24 d., kai, dalyvaujant daugeliui dvarininkų ir dideliam būriui žmonių, Žemaičių kanauninkas ir oficiolas kun. Antanas Juškevičius pašventino kertinį akmenį. Prie statybos prisidėjo ne tik dvarininkai, bet ir Žemaičių kunigaikštystės gyventojai, nuo trobos aukodami bent po 12 grašių.
Bažnyčia – vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus, stačiakampio plano, halinio tūrio su trisiene apside, vienanavė, su plačia galerija aplinkui, kurią remia keturios poros masyvių sudėtingo plano piliorių, o jų suformuota erdvė pirmame aukšte – trinavė. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad bažnyčia „turi apsukui plačias viškas, ant katrų mažne talpa žmonių, kiek viduj bažnyčios“ (M. Valančius, 1972, p. 297). Erdvi empora, du pagrindiniai altoriai – tai vienintelė Lietuvoje katalikų bažnyčia, turinti tokią pastato kompoziciją ir tūrio detalę architektūroje, o ir Vakarų Europoje tokių bažnyčių nedaug. Už galinės presbiterijos sienos centrinėje navos ašyje prišlieta erdvi dviejų aukštų zakristija.
Pagrindinis bažnyčios fasadas – išlakių santūrių formų, dengtas aukštu dvišlaičiu stogu. Pirmąjį galerijos aukštą apšviečia nedideli ovalūs langai. Antrą tarpsnį skaido aukštų pusapvalių arkų langai. Tarp langų įkomponuoti didžiojo orderio piliastrai. Fasado kompozicija nesudėtinga, bet išraiškinga ir dekoratyvi (A. Butrimas, 2008, p. 112).
Konsekruotoji bažnyčia buvo bebokštė. Varpai kabėjo greta esančioje medinėje varpinėje. 1802 m. bernardinai nutarė prie bažnyčios pastato pristatyti du bokštus – varpinę. Šios užduoties ėmėsi garsus Vilniaus mūrininkas Jonas Boretis, tačiau dėl nežinomų priežasčių darbo nebaigė, pristatė tik priešbažnytį. 1853 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. 1859 m. klebono Jokimo Moncevičiaus kvietimu atvykęs žemaičių kilmės architektas Fulgendas Rimgaila suprojektavo ir 1862 m. virš priešbažnyčio pristatė ne du, bet vieną masyvų bokštą centre su aukšta smaile, tačiau 1881 m. audros apgadintas bokštas buvo išardytas, neliko kvadratinio tarpsnio ir aukštos smailės (K. Misius, R. Šinkūnas, 1993, p. 435–436). Nedidelis dabartinis aštuoniakampis bokštas su išgaubtu šalmu įgijo barokui artimesnę formą.
Bažnyčioje buvo įrengti septyni altoriai. Statant šią bažnyčią 1761–1765 m., į ją buvo įkomponuotas 1650 m. statytas mūrinis Loreto Švč. Mergelės Marijos namelis – koplyčia. Telšiai buvo toliausiai į šiaurę nutolusi Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Altoriuje stovėjo nežinomo Žemaitijos meistro daryta medinė polichromuota Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kuri rengiama medžiaginiais rūbais ir puošiama karoliais. Centrinis pirmojo aukšto altorius buvo dvigubas: priekyje tarp kolonų buvo dar vienas altorius. XIX a. pabaigoje (tarp 1888 m. ir 1897 m.) pirmojo aukšto didžiojo altoriaus priekinis altorius, buvęs tarp kolonų, išardytas, atidengiant Švč. Mergelės Marijos altorių buvusiame Loreto namelyje (A. Butrimas, 2008, p. 128). Galbūt tada Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra buvo pakeista į Lurdo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statulą. O atsiradusią tuščią erdvę pirmajame aukšte užpildė priešais sakyklą pastatytas Šv. Juozapo (Šventosios Šeimos) altorius. Nes 1897–1898 m. klebono kun. Julijono Šimkevičiaus pastangomis vyko bažnyčios restauravimo darbai. 1898 m. iš Varšuvos buvo atvežta ir sumontuota metalinė visą antrojo aukšto galeriją juosianti aptvara su žibintais ir žvakidėmis. O pagal inžinieriaus Piotro Serbinovičiaus projektą buvo pastatyti istorizmo stiliaus šventoriaus vartai.
Didieji pirmojo ir antrojo aukštų altoriai bei galerijos šoniniai altoriai daryti Vilniaus baroko mokyklos atstovo Tomo Podhaiskio XVIII amžiaus pabaigoje, buvusio jėzuito (Jėzuitų ordinas 1773 m. buvo panaikintas – J. B.). Sakyklą ir Šv. Barboros bei Antakalnio Jėzaus altorius darė skulptorius Jurgis Mažeika. Manoma, kad jis kilme buvo žemaitis, talentingas savamokslis menininkas, dirbęs kartu su Tomu Podhaiskiu, galbūt iš jo ir išmokęs skulptoriaus meno.
Kai kurie altoriai turėjo popiežiaus suteiktą privilegiją ir jį globojusią broliją. Brolija vadinta katalikiška bendruomenė, vienijusi pasauliečius – vyrus ir moteris, dvasininkus ir vienuolius. Dalyvavimas jos veikloje nuo viduramžių iki Apšvietos buvo ypač svarbus pasauliečiams, norėjusiems intensyvesnio religinio gyvenimo. Brolijos nariai turėjo savo įstatus, pareigas, maldas, giesmes. Pavyzdžiui, Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius turėjo 1790 m. iš popiežiaus Pijaus VI gautą privilegiją, nurodančią, kad jis skirtas melstis už mirusiųjų sielas. Šv. Barboros Kankinės altorių globojo 1780 m. įsteigta Šv. Barboros Kankinės brolija, turėjusi popiežiaus Pijaus VI dovanotus amžinus atlaidus, kuriuos 1799 m. patvirtino ir Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Giedraitis. Šv. Barboros Kankinės brolijos pamaldumas buvo susijęs su laimingos mirties intencijomis, o šv. Barbora ir šv. Juozapas yra laikomi laimingos mirties, taip pat mirštančių staigia mirtimi globėjais. Taip pat tikėta, kad šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties žaibo ar audros metu bei ugnies. Šv. Barboros kultą ypač palaikė pranciškonai („Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas“, p. 336). Gal todėl XIX amžiaus pabaigoje buvo pastatytas ir klasicizmo stiliaus Šv. Juozapo (Šventosios Šeimos) altorius.
Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos valdžia uždraudė brolijas. Tiesa, kai kurios brolijos dar kurį laiką veikė nelegaliai, bet pamažu sunyko.
Viršutinis Šv. Barboros altoriaus tarpsnis – ypač dekoratyvus, su baldakimu ir angeliukais šonuose, o centre – šv. Onos, mokančios Mariją, paveikslas. Tačiau šis paveikslas altoriuje atsirado greičiausiai XIX amžiaus pabaigoje, restauruojant bažnyčią, nes 1822 m. bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad šiame altoriuje kabėjo šv. Kotrynos Kankinės paveikslas, o altorių globojo bernardinų mokyklos moksleiviai, nes šv. Kotryna laikoma mokinių, mokyklų ir filosofų globėja.
Telšių katedros interjero architektūriniai, skulptūriniai ir spalviniai elementai kiekvienas savaip išraiškingi, saviti, bet jie tarpusavyje dera, neužgožia vienas kito, aiškiai menininkų sutelkti bendram erdvės ir formų ritmui. Altorių visuma daro interjerą iškilmingą, šventiškai pakilų ir didingą, o monumentalumo ir originalumo teikia antrojo aukšto galerija. Bažnyčios sienų ir lubų dekoracija kukli, nėra stiuko lipdinių, tik negausi sienų tapyba. XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje languose įtaisyti kuklūs vitražai. Iš jų išskirtini tik du, esantys šalia Šv. Antano Paduviečio altoriaus, kuriuose – dviejų didžiųjų Žemaičių vyskupų – Merkelio Giedraičio ir Motiejaus Valančiaus – majestotinės figūros. 2013 m. vitražus atnaujino vitražistas Algirdas Dovydėnas.
Katedros lobyne saugoma nežinomo Lietuvos, o gal Žemaitijos meistro XVIII amžiaus pirmojoje pusėje daryta monstrancija su šv. Antano figūra akanto šakų ažūro fone. Monstrancija liudija vėlyvojo baroko lietuvių auksakalių profesionalumą, o savo turiniu susijusi su bažnyčios titulu ir primenanti jos priklausymą bernardinų vienuolijai (A. Butrimas, 2008, p. 174). XVIII amžiaus viduriui priskiriama ir kita nežinomo Lietuvos meistro daryta puošni barokinė dvipusė monstrancija, kuri bažnytinėms apeigoms naudojama ir šiuo metu. Monstrancijoje matyti ryškūs, karpyti glorijos spinduliai, ji puošta iškiliu augaliniu ornamentu (A. Butrimas, 2008, p. 178).
1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus bule „Lituanorum gente“ įkūrus Telšių vyskupiją Šv. Antano Paduviečio bažnyčia tapo katedra. Vyskupo sostą su baldakimu, puoštą paauksuotais drožiniais, sukūrė drožėjas Kazys Karalius.
Senieji bažnyčios vargonai buvo dešimties balsų. Naujus dviejų manualų, 22 registrų vargonus 1938 m. pastatė Šiauliuose dirbtuves turėjęs čekų meistras Ottas Kratokvilas. Griežykla, mechaninės dalys pagamintos Vakarų Europos vargonų firmose, o mediniai vamzdeliai – Šiaulių dirbtuvėse.
1987 m. ant galerijos piliorių buvo pakabinti tautodailininko padaryti mediniai bareljefai, skirti įamžinti Lietuvos krikšto 600 metų ir artėjančio Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus.
Dabartinis pagrindinis pirmo aukšto altoriaus stalas ir pultas daryti 2013 m. Vido ir Laimos Sabeckių.
2016 m. katedroje pakeisti XX amžiaus pradžioje daryti suolai. Ąžuolinius suolus Kaune darė Darijus Gotautas Vaišvila.
2018–2019 m. katedros viduje iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo bendrai finansuojamo projekto lėšų vyksta restauravimo darbai: atnaujinami didieji pirmojo ir antrojo aukšto altoriai, šv. Antano Paduviečio paveikslas, sienos ir skliautai, vargonai.
Istorikė Janina BUCEVIČĖ, Žemaičių muziejus „Alka“

Naudota literatūra:
Adomas Butrimas. „Telšių kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai“. Vilnius, 2005.
Adomas Butrimas. „Telšiai: sakralinis kompleksas Insulos kalvoje“. Vilnius, 2008.
Vincentas Juzumas. „Žemaičių vyskupijos aprašymas“. Varniai, 2013.
Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“. Vilnius, 1993.
„Telšiai“. Vilnius, 1994.
Motiejus Valančius. „Žemaičių vyskupystė“. Vilnius, 1972.
„Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas“. Vilnius, 2013.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
Telšių „Telšiai“ naują NKL sezoną pradėjo pergalėmis (0)

Krepšinio klubas „Telšiai“ naują Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezoną pradėjo skindamas pergales. Namuose spalio 3 d. […]

2019-08-27
SUPER FIESTA (0)
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar reikėtų išsaugoti ir prasmingai panaudoti Respublikos g. išardyto buvusio grindinio akmenis?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 tzinios.lt