„Smagu, kad mokykloje yra muziejus“, – tai šeštokės Deimantės Kaminaitės užrašyti žodžiai po netradicinės pamokos, kurią „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos muziejuje vedžiau aš ir mano draugė Samanta.
Jeigu paklaustumėte, kaip atsitiko, kad aš tapau muziejininke, atsakyčiau, kad nuo mažens svajojau tapti archeologe ir labai apsidžiaugiau, kai istorijos mokytoja Silva Gvazdovienė pakvietė ateiti į mokyklos muziejininkų būrelį. Lankau jį jau antrus metus.
Buvo labai smagu padėti ruošti muziejų. Tvarkėme jau esamus eksponatus, ieškojome ir nešėme naujų. Į šią veiklą įtraukėme ir savo tėvelius, kitus artimus žmones, kaimynus, o ir patys nepabijojome pasikapstyti senų namų palėpėse.
Dabar mūsų muziejus turi keturis skyrius. Pirmasis supažindina su buržuazine prezidento Smetonos laikų Lietuva. Surinkome nemažai to meto buities rakandų, šventųjų paveikslų, maldaknygių ir pan. Antrasis skyrius pristato sovietinę Lietuvą: anuometes mokyklines uniformas, pionierių kaklaraiščius, kitą atributiką, tarybinio laikotarpio herbus, sovietinėje mokykloje rinktą medžiagą apie Leniną, P. Morozovą, karinius tarybinės armijos bilietus, kitus dokumentus. Trečiasis skyrius pasakoja apie dabartinę Lietuvą. Tai – 1989 m. Tautinio Sąjūdžio laikas. Sukaupėme daug laikraščių, liudijančių mūsų tautos Atgimimą. Yra ir keletas vadovėlių, jau tapusių istoriniais. Tačiau labiausiai lankytojus traukia ketvirtasis – mokyklos istorijos – skyrius. Buvo sumanyta, pristatant mūsų mokyklos istoriją, vesti netradicines pamokas. Mes su Samanta tapome muziejaus gidėmis. Prieš pirmąjį užsiėmimą labai jaudinomės, tačiau pradinukai atidžiai klausėsi mūsų pasakojimo. Tai suteikė didžiulio džiaugsmo ir pasitikėjimo. Vienoje iš mūsų paskaitų dalyvavo ir mokyklos direktorius, kuris papasakojo daug įdomių mūsų mokyklos istorijos faktų. Visada, baigiantis pamokai, sulaukiame vaikų klausimų, o kiekvienas užsiėmimas yra vainikuojamas mokyklos himnu. Šeštokams jis taip patiko. Jį dainavome net keletą kartų.
Norėčiau paminėti ir pačius aktyviausius muziejininkus – 9 a klasės mokinius M. Latiškevičių, A. Rakauską, L. Vandzinską bei kt.
Muziejininkai džiaugiasi 6 b klasės mokinio V. Skirkos močiute, kuri davė vertingų dokumentų bei senų mūsų miesto ir mokyklos nuotraukų. Valytoja G. Mikalauskienė mums nuolat gelbsti atnešdama eksponatų, kurie turtina mokyklos muziejų. Kiekvienas mūsų džiaugiasi galėdamas muziejuje ne tik įdomiai leisti laiką, bet ir mokytis savo krašto istorijos.
Iš mokyklos muziejaus
atsiliepimų knygos
„Muziejininkės darbas – tai malonumas bendrauti su jaunesniais mokiniais, kurie domisi istorija.“ (Aušra, 9 b klasė);
„Mokyklos muziejus naujas ir gražus. Man labai patiko skrynios, kiti senoviniai daiktai, akį traukė mokytojų nuotraukos.“ (Erika, 6 b klasė);
„Labai džiaugiuosi, kad mokykloje yra muziejus. Čia labai įdomu ir gera.“ (Rugilė, 6 b klasė);
„Muziejuje lankausi dažnai ir kiekvieną kartą jame pabūti vis labiau patinka.“ (Deimantė, 6 b klasė);
„Muziejuje pamačiau ir išgirdau tokių dalykų, kurių nebuvau matęs nei girdėjęs.“ (Dovydas, 6 b klasė);
„,Muziejus – vieta, kurioje galima daug ko sužinoti. Didelį įspūdį palieka tai, kad jame leidžiama senovinius daiktus apžiūrėti ir palaikyti.“ (Donatas, 6 b klasė);
„Muziejuje eksponatai sudėti nuo senų laikų iki naujesnių. Čia įdomu tiems, kas domisi istorija. Manau, kad muziejus turėtų veikti ir ateityje.“ (Mantvydas, 9 a klasė).